Sena nuodėmė kurią primena ruduo ir sodas

Želia samanos ant medinio suoliuko,
Lyg želtų barzda nukaršusiam seniui.
Ruduo be lapų lyg rytas be rūko –
Taip tiršta laiškų, čia vėjas darbavos.

Čia viskas turi pradžią ir baigtį -
Nuo žiedo jaunystės iki išnokimo.
Perkūnijų aidas už mylios gal plaikstos,
Išvytas iš rudenio liūdesiu rymo.

Kasdien piktos sutemos žingsniu artėja,
O dienos vis traukias tamsa pabaidytos.
Ir sėdžiu ant suolo lyg Dievo vertėjas,
Ir sėdžiu ant suolo – netrukdomas gidas.

Sultingos nuodėmės pūpso prinokusios,
Bijau šito vakaro, veidas nukaista.
Prisimena Dievas pirmąjį žmogų –
Seni tamsūs įpročiai greit nesikeičia.