Apie nieką ir viską

Noksta vakaras, girsta į upę po tiltu,
ten toli Rytuose paskutiniosios skruzdės.
Išsisklaido lyg brizas ausy neužpiltas
tas murmėjimas, tykiai link pamario bruzda.

Lūpos kimba patamsy nuo gẽgužės speigo,
ir toks garsas, kad dygsta danguj mėnesiena.
O į jūrą įbridus šalna susileidžia -
jos kvėpavimas drungnas ant skruostų nusėda.

Čia nėra svetimų – vien tranzuojantis laikas,
net ir aš kaip rodyklė, išlydinti vėjus.
Be krypties geležėlė zenitą suraikius,
pro mane šitiek eita, tik tu nepraėjęs...

Kai nurimsta tarp šonkaulių dilgčioti, laukiu,
kol tamsa tūps į juodraščių telkšantį lauką.