Aš turėjau sesę. Ji turėjo brolį. (I dalis)

Dulkėtas kaimo keliukas kaito vasaros saulėje, tik kur ne kur slėpdamasis poros medžių pavėsyje. Lietaus ištroškusios gėlės lingavo silpname vėjelyje… Net bitė nutūpusi ilsėjosi pienės prieglaudoje. Tačiau staiga pralėkusio pro šalį dviračio sukeltas gūsis ją nusviedė į šalį. Nespėjo bitė vėl nutūpti ant geltono pienės žiedo, o prazvimbdamas antrasis dviratis vėl ją nutrenkė atgal.
  - Simai, nevažiuok taip greitai! – šūktelėjo sunkiai mindama antrąją dviratį mergaitė.
  - Nebijok, Siga! Juk taip smagu… - atgal jai šūktelėjo brolis ir dar greičiau puolė minti pedalus.
  Tačiau mergaitė, priešingai, sumažino greitį, o po kelių minučių  uždususi išvis sustojo. Tai pastebėjęs Simas grįžo prie jos.
  - Pavargai? – ir sulaukęs linktelėjimo pridūrė: - Taip, į kalną sunkoka minti. Šitą kelio atkarpą galim ir pėsčiomis nueiti. Jau nedaug liko. Gerai?
  - Gerai, - dar uždususi linktelėjo sesutė ir, šalia vesdamasi dviratį, nuskubėjo paskui brolį. Tačiau vis tiek turėjo skubėti, nes buvo gerokai jaunesnė ir trumpos kojytės nespėjo paskui jį.
  Už keliolikos minučių dulkėtas keliukas virto asfaltuotu, pavienius medžius pakeitė pavieniai namai, kurių vis daugėjo ir vaikai pagaliau pasiekė miestelį. Kirtus keletą gatvių žmonių vis gausėjo, o jiems pasiekus turgų buvo sunku skrosti minią laikant rankose dviratį.
  - Klausyk, Siga, aš tau paliksiu dviratį ir tu jį pasaugok. O pats nubėgsiu nupirkti, ko mama prašė. Tik niekur neik, - pagrūmojo pirštu brolis.
  Mergaitė piktai papūtė lupytes, bet vis dėlto linktelėjo. Tuo tarpu Simas nusiyrė tarp žmonių, išsitraukė iš kišenės mamos duotus pinigus ir dairydamasis patraukė tarp prekystalių. Visose pusėse jį pasitiko šūksmai ir siūlymai, bet Simas nesižvalgydamas perėjo per turgų ir sustojo prie senos moterėlės.
  - Laba diena, - draugiškai kreipėsi lyg į draugę. – Šiandien mama norėjo maišo bulvių.
  - Sveikas, Simai, tuoj įdėsiu… Šįkart be Sigitos?
  - Ji laukia prie vartų. Šiandien turguje labai jau daug žmonių, - atsakė jai berniukas.
  Gavęs maišą bulvių sumokėjo moterėlei ir gautą grąžą saugiai įsikišo į kišenę, prieš tai patikrinęs, ar pastaroji neturi kokios skylutės. Tada paskubom grįžo prie vartelių ir sustingo. Sigita buvo dingusi. Simas išgąstingai apsidairė ir stumdydamas žmones puolė bėgti aplink turgų… Tačiau mažosios sesutės niekur nesimatė. Simas nematė ir dviračių. Pagaliau uždusęs jis įsirėmė į šonus, o ausyse skambėjo tūkstančiai „Kur? ”, į kuriuos atsakymas pats netikėtai šovė į galvą.
  Simas vėl grįžo prie pradinių vartelių, perėjo gatvę ir netrukus išvydo milžinišką žaislų parduotuvę, prie kurios stiklinės vitrinos buvo prisiplojusi geltonplaukė mergaitė. Šalia jos į sieną atremti stovėjo du dviračiai. Simas paskubomis priėjo pire jos.
  - Ar nemanai, kad truputėlį mane išgąsdinai? – piktai paklausė sesers Simas.
  Mergaitė išgąstingai krūptelėjo, milžiniškomis pastangomis atsitraukė nuo vitrinos ir savo didelėmis akimis pažvelgė į brolį. Ir Simas iškart atlėgo, nes mergaitės akys tiesiog spindėjo iš džiaugsmo. Sigita vėl prisiplojo prie stiklo ir nejudėdama stebėjo milžinišką porcelianinę lėlę su puošnia suknele, grakščiai sėdinčią ant pagalvėlės.
  - Kitą kartą bent įspėk, prieš išeidama, - tyliai pridūrė brolis. – Nes tikrai mane išgąsdinai…
  - Atsiprašau, - net neatsisukdama tarstelėjo Sigita. – Tiesiog taip norėjau pamatyti lėlę…
  - Pamatyti jau kokį šimtąjį kart…
  - Ne, - nukirto jį sesuo. – trisdešimt aštuntą.
  Simas apstulbęs nutilo. Paskui švelniai paėmė sesutę už rankos. Nors ir pajutęs pasipriešinimą, bet brolis nutempė ją nuo vitrinos ir jie vėl patraukė keliuku.
  - Sigita, juk negali nuolat žiūrėti į tą lėlę… - pradėjo Simas.
  - Bet ji tokia graži! – Dar apžavėta kalbėjo Sigita. – Viena mergaitė mano darželio grupėje irgi turi porcelianinę lėlę ir nuolat ja puikuojasi. Bet ji nė neprilygsta šitai!
  - Galbūt. Bet ji kainuoja pusę tėčio atlyginimo…
  - Aš ir neprašau jos nupirkti, - labai tyliai sušnabždėjo sesutė. – Gal nori uždrausti svajoti?
  - Ne… Na, nesvarbu. Nori, pakelsiu nuotaiką? Einam prie upelio!
  Sigita staigiai sustojo ir išgąstingai pažvelgė į Simą.
  - Mama juk mum neleidžia… - pasakė ji. – Jei ji sužin…
  - Bet mama ir nesužinos. Nagi, nejaugi nenori? – puolė sesutę įkalbinėti Simas.
  Sigita sučiaupė luputes. „Visai kaip mama” – pagalvojo Simas ir jį nupurtė šiurpas. Bet sesutės baimes įveikė vaikiškas smalsumas ir ji nenorom nusišypsojo. Abu vaikai išsuko iš pagrindinio keliuko, patraukė per miškelį ir už kelių minučių jų ausis palietė žaismingas upelio čiurlenimas. Abu jie paliko dviračius ant žemės, atsargiai nusileido prie vandens ir panardino į jį sukaitusius delnus… Vieta buvo tobula: medžiai paslaugiai saugojo visus nuo saulės kaitros, sraunus upelis, šokčiojantis per akmenis, viliojo į jį pasinerti…
  - Nagi, Siga, išsimaudom? – paklausė sesutės Simas.
  - Ne, - nebūdingai griežtai atkirto Sigita. – Nespėsim grįžt, mama klausinės…
  - Kartais galvoju, kad tau ne šeši, o šešiasdešimt, - priekaištingai tarstelėjo Simas.
  - O aš galvoju, kad tau ne dešimt, o penki, - neliko skolinga sesuo.
  - Na,  gerai… Gal bent jau užlipkim ant šito skardžio? - Viltingai pasiūlė berniukas. – Nuo jo atsiveria toks fantastiškas vaizdas…
  - Gerai… - nenorom sutiko Sigita.
  Abu vaikai patraukė upelio pakrante ir priėjo skardį, kuriuo, matyt, jau ne vienas lipo aukštyn, nes kai kuriose vietose smėlyje matėsi duobutės lipimui. Tačiau net su jomis skardis atrodė gana pavojingai. Simas užsidėjo bulvių maišą ant riešo, kad netrukdytų lipti, ir pradėjo kopti. Kiek sukaitęs pagaliau palietė delnais viršų, girdėjo, kaip žemiau jo alsuoja sesutė… Paskutinėmis jėgomis užlipęs į viršų jis palaimingai atsikvėpė ir staiga už savęs išgirdo duslų riksmą…
  Tada viskas vyko lyg sulėtintame sapne. Simas išvydo slystančią sesutę, krito ant žemės ir sugriebė jos ranką pačiu laiku – viena Sigitos koja jau buvo panirusi į upelį… Tiesiant antrą ranką nuo jos nuslydo maišas ir pūkštelėjo tiesiai į upelį… Simas matė, kaip srovė pradeda nešti maišelį, jis grimzta į dugną, iš jo viena po kitos ritasi bulvės ir panyra, kol maišelis pagaliau tuštutėlis iškyla į paviršių ir nuplaukia… Vos tai išvydęs Simas užtraukė sesutę ant skardžio ir abu atsisėdo ant žolės. Įspūdingo grožio vaizdas, atsivėręs nuo skardžio, dabar lyg juokėsi iš jų nelaimės, iš jų nuliūdusių veidų…
  Simas susirūpinęs pasilenkė prie Sigitos.
  - Ar labai skauda?
  Sigutė tik niūriai šyptelėjo. Akyse spindėjo ašaros. Jos oda virš bato buvo skaisčiai nuraudusi…
  - Nieko baisaus, tu tik neverk, - ramino sesutę Simas. – Čia tik nubrozdinimas…
  - Dabar mama tikrai sužinos, - šniukštelėjo sesutė.
  Bet berniukui to nereikėjo sakyti. Jo galvoje tik ta mintis ir sukosi… Juk tereikėjo pabūti geram. Neprisivirti košės vieną savaitę… O dabar sudie rungtynėms, sudie bilietams… Sudie svajonei…