Karštinė

Aš šiaip niekada ir netikėjau sulaukti
Dienos, išplėštos iš rojaus.
Naktimis odą susiuva uodų seilės,
Rytais senelio žvaigždutė
Lyg teliukui įspaudžia mėtinę žymę.
Čia nebuvo maliarijos,
Nes anie taip ir neperskrido rojaus.

O tvankus karštis,
Kurio nemiegant pribyra balso stygų tarpai.
Rasoja rasoja ir ašaros skamba varpeliais,
Tokiais surūdijusiais ir negražiais.

Sapnuoju savo galvą,
Neatlaikiusią akispūdžio.
Ir raudona akis, nebūdama trečiąja,
Atbaidė jaunikį,
Su kišenėmis, pačių geriausių karamelių.
Jeigu būčiau jo vietoje,
Gal ir pasigailėčiau.

Sapnuoju savo galą, kurio nebus,
Nes dar ilgai visus laidos tik palei tvorą,
Gruodį nukabinėtą kamšteliais nuo švyturių.
Tave myli kamelijos
Ir baltų jų per daug prisveisė burnoje
Viliojas vabzdžiai to prieglobsčio.
Gal jiems tu ir esi rojus iš pažadų.