ėjo Silkė

ėjo Vilnium Silkė,
galvą nukorus,
nes nusiminus buvo.

sūrius pečius kuprinė
sunkiai slėgė,
o bomžai, pakeliui sutikti
kvietė už stalo,
atseit pakalbėt,
tačiau jiems kviečiant
seilės varvėdavo,
tai ir atrodydavo kaip kokie
sanatorijos fontanai.

galvojo Silkė savo
smegenim iš žuvies,
ko gi prie jos taip lenda
visi jos moksladraugiai,
juk ji sakydavo jiems - nelįskit.
bet niekaip jai nepavyko sugalvoti,
ji jautėsi šauniai -
įsisupusi į tą plastikinį įpakavimą - rubą
ir kvepianti marinatu.

slinko Silkė ir mąstė,
šiek tiek net nuliūdusi,
ko visi į ją taip žiūri
kaip į nenormalią.
gal dėl to, kad paliko sūrią šliūžę,
o gal. nes nematę pilkos marinuotos gražuolės?

supyko, giliai įkvėpė Silkė ir pasakė garsiai,
kad net visa gatvė nuaidėjo:
„aš esu aš.
ir aš - pasirengusi rytdienai“.