elegija liūdesiui

palieku namus išsikraustau
iš proto iš poetų suokimo
apie naktis šviesias ir žvaigždėtas
prajuokintus tavo sapnus užliūliuojančius
laumes guodžiančias žemės vaikus
tarp jų ir mane – puotaujančią
duobkasę

kaip filme scenarijus: pavargsti
kasti sėdies jauti kiekvieną
gyslą žemės pulsą gal graži
būtų melodija: sėdėčiau prie
savo psichės kapo duobės švistų
koks niekam tikęs varnėnas
kimiai šaipytus

valkata rytas pabus gal su
manim paraudosim abu o
tu liūdesy ar fleita
pagrosi