kramsnojimai

šią naktį dangaus neprireiks -
merkias akys prieš lietų,
nuo pagalvių nuvalom vinis
ir sapnuojam du jaučius,
kuriais plūsta į smegenis kraujas
nerasdamas vietos,
kuriais papuošia vėliavas
salos žavių kitataučių.

man atrodo - jie kalbasi,
sako, kad krantas artėja
ir kad gęsta šviesa
sandariai užkamšytuos garažuos,
mes nežinom kodėl,
mes ten niekad nebuvom nuėję,
mes tik spaudžiam rankas,
kurios velniškai, velniškai mažos,

bet atrodo - vėlu,
per vėlu, kad tos rankos padėtų,
jos kaip jaučiai, kaip žaibas -
susisuka lizdą ir laukia,
kol pumpuojam iš padangų orą,
kol valgome pietus,
kol anksčiau ar vėliau
šis dangus nejučia pasitraukia.