Tas pats geltonis

Iš ryto kalbėjom, kaip slyvų kauliukai išmuša tarpeklius žvyre.
Ir skrenda svetingame danguje geltoni sumušti akmenėliai
Taip, kad lipnūs debesys nebesijaukina kregždžių,
Prisodinusių daugiabučiuose savo būstų,
Be užraktų vėjams.

Paryčiais juodos akys suspėjo pageltonuoti,
Juodos garbanos virto saulučių laukais,
O negėrei juk, mielas, iš ėriuko pėdelės?
Nėjai pas laiptinės kaimynę krypties klausti?
Čigoniuk, raudona virvele parišęs varpelį,
Galėjai pažadint mane-
Sekundės pasiklydo po mėnulio tekėjimais.

Vakaras burtažodžiais akmenis traiško,
Greit vaikystės stikliukai su gėlėm perdžiūvusiom,
Smegduobes tavo rytojui sutvers.
Greit paklaikęs perbėgsi išsitrynusią gatvę,
Takai, žemėlapių praryti
Ir nėra jokios likusios žymės,
Kad pasijusi čia savas.