Mirtinas rudens vakaras

Šiaušias asfaltas lapuota nugara,
Žibintai įsižiebia vidur alėjos.
Vėjas į ranką laišką įbruko,
Dar vakar skausmu sutrupėjusį.

Pro tirštą debesį veržiasi šviesos,
Nubyra lyg būtų mėnulio sutrupintos.
Ir skyla per pusę vakaro riešas,
Dabar jis ligonis, į aušrą vos judantis.

Ir kelias pranyksta į puspilkę tolumą,
Eini lyg šukuotum plaukus šešėlio.
Užspaudžia veidą, pritrūksta net oro –
Gal užgula liūtys, gal apsupa vėlės.

Gal laikas lyg draugas ranką paduoda
Ir veda skandintis tilto pašonėje.
Išskrenda paukščiai ir numeta uogą –
Nuodingą derliaus gėluonį.