Be teisės pakilti

Gana atėjo gi laikas,
kai nebenori tylėti saikas,
ir ima lietis širdis per kraštus,
ir teka upe žemyn kaip lietus,
būna laša, tada netiki žmogus,
kad galima gryžti, atgal, kur nebuvai,
ten kur gali, keliauti tik dievai.

Taip, ten kur jausmas, nestabdo taves,
kur gali skristi, nejausdamas saves,
kuris laša, taip iš tavęs,
bet nejauti to tu,
kaip gyventi nebenori dangus,
jis užterštas ir smelkiasi,
viskas pražus, jai tuojau nesuriksi,
ištiktas baimės, neprabusi,
ir nusineš tavo sielą, pragaran,
ir tik mažas tarakonas, tau beprimins,
reikėjo galvoti, prieš perdozuojant.