Antraštė

Žėrinti saulė miškas... tai tik iliuzija pažvelk – tiek to nežiūrėk, užteks patyčių.

Aš eisiu gal būt tiesiu keliu kur rasiu tave. Liūdnas siluetas išnyksta tamsiame lango šešėlyje, mėnulis prasiskverbia į kambarį ir nutvieskia voratinkliais kuriuose painiojasi mintys kloste palove. Slepies!
Atleisk, tačiau kas tu? Mažytis, taip toks jo vardas, bando įžvelgti maitinama mėnulio kambario pakampį. Galiausiai nieko nematydamas išlenda iš po palovės. Kas tu?
Mažyti aš tai tu ir tu tai aš. Tačiau kodėl aš tavęs nematau, kodėl slepiesi? Nagi nesislėpk išlysk!! Aš negaliu juk aš tai tu. Nebejuokauk kas tu? Gerai aš tai tu, tu tai aš, o aš tavo pasąmonė. Ha dar vienas pokštas gerai nebesislėpk ir lysk lauk iš šešėlių ar kur ten, nagi judinkis atsibodo laukti.
Matau kad manim netiki na ką teks kitaip aiškinti. Gerai atsisėsk - žiūrėk patogiai!! Koks tavo reikalas kaip aš atsisėsiu ir apskritai nesisėsiu o kas jeigu tu mane... kas nužudysiu nepergyvenk aš ne tiek smarkiai nusiritęs kaip tu. Kas tau nusiritęs į save pasižiūrėk, purvinas ir nemazgotas kurmis besislepiantis už nakties širmos nagi kišk savo pilkas kanopas į mėnesieną. Gerai tik prašau užsimerk aš galiu pasirodyti per daug bjaurus. Tikiuosi iš to bjaurumo nenumirsiu. Ironiška šypsena užmerkia akis ir išgirsta žodžius atsimerkti kurie kaip pagundos žodžiai nuskamba vaikino instinktais ir pravėręs akių vokus krisdamas iš klumpiu jaučiasi pašautas tiesiai į paširdžius.
Tu melavai!!! Tu, tu ha tu per prastas šaulys net nepataikei prašovei. Deja mažyti aš net nešoviau tai tu iššovei nepasitikėdamas užgaudamas galbūt savus jausmus. Apie jausmus geriau ir patylėtum, keldamas po truputi savo kūną nuo baltai švytinčių lubų pamato kad viskas kitaip viskas taip kaip nebuvo prieš tai.
Tu čia nes tau reikia susipažinti su savimi su tuo kas tu esi ir kas būsi tu čia nes taip prireikė tau pačiam. Gerai žmogau liaukis paleisk mane man užtenka paleisk mane! Deja negaliu tu pats sprendi kada save paleisi. Eik tu po velnių tu tik šūdo krūva ir tiek nagi greičiau paleisk mane kol nesutrupinau tavo išsikreipusiu kaulų tu išgama pasižiūrėk į save. Ką pabėgai – bailys ožio išnara.
Prie vaikino prieina žmogysta ir paaiškėja kad tai motina seniai žuvusi auto avarijoje, mama kaip tai kas iš kur ko... užsičiaupk išnara, ko tikiesi palikes mane kuom tu dedies viešpačiu apsiramink buožgalvi tu ir nusileisk ant žemės, vaikinas netekdamas žado, bet mama kas nu.. nu.. nutiko. Tylėk inkščiantis žiurke.
Apimtas širdgėlos Mažytis pajaučia kaip griūva jo jausmai jo mintys įsisiautėja. Pragaras ne gyvenimas tik pragaras. Ne tu nežinai kas yra pragaras. Broli čia tu. Aš tau ne brolis negirdėjai ką motina sakė tu šlapia vieta tu niekšas pamynęs garbe tu didesnis niekšas už pati velnią. Užteks, grįžk kur tau vieta.
Mažytis bemato tik užsiveriančias kambario duris ir ta prakeiktąjį siluetą kurį privaloma vadinti tėvu.
Dieve atleisk man aš nebegaliu - to per daug.
Peilis perveria mažylio širdį ir šaltakraujiškai atima tai ką taip saugojo.



P. S. nepykit už klaidas aš dar naujokas 