Gulbės giesmė

Naktim girdžiu gatvėse prašant:
„Sustabdykit gyvenimą! Noriu išlipt. „
Rytais, po žinių, uždegu žvakę jau dvasioms,
Kai išlipsiu aš, kad kiti susiprastų uždegt.

Po to geriu ritualinę kavą,
Stengiuos užmiršt, ką miegant teko patirt.
Į džiungles pataikau, išėjus į gatvę,
Matyt, buvo lemta gyvūnu gimt.

Neklausinėju „už ką? „, neieškau teisybės.
Bijau pripažint, kad žvakę ir jai reikia degt...
Mano žaizdų priežastys nepagydys,
Jo Sąžinės taip paskirta. Nejau man prieštaraut?

Prieš gulant sukalbu maldą į dangų,
Apsišarvavus viltim vis dar tikiuos,
Kad rytą prabudus nebeprireiks man jau žvakių,
Tačiau vis tiek tradicinei kavai ruošiuos...

Kai klaidžioju džiunglėm, ieškodama dvasių,
Bandau nesuklupt po kryžiumi savo.
Išduodu save, įkeičiu laisvę,
Renkuos grandines: turiu ką nors nešt.

Už Alkatraso sienų įkyriai žuvėdros krykščia:
„Karuselė dar sukasi, spėsi sugrįžt! „
Aš užtrenkiu kameros grotas ir rymau prie lango:
Gyvenimas eina. Gražu tik žiūrėt.

Naktim vis girdžiu gatvėse prašant:
„Sustabdykit gyvenimą! Noriu išlipt. „
Aš nelipu iš, nes esu niekur.
Rytais, nelaukus žinių, žvakę degu...