Mylimasis. I dalis.

Atmerk akis, kaip aš katik jas atvėriau.
Atvėriau sau, savo širdžiai, ir matau,
Išvydau tai, kas visų svarbiausia,
Kas Tau tampa visa viena,
Viena neatsiejama būtybe,
Tokia tikra, nebedirbtinė,
Tokia saldi, nuo kurios tu apsalai,
Tokia graži, nuo kurios liko apžavai.
Pakerėta Jos, aš gyvenu vien Jai.
Surakinta Jos, dar neatpažintai,
Lik aklas, tamsiai tuštybės amžinybei,
Nes darbar Jinai nusėta vaivorykštės spalvom,
Ji dar nepastebėta. Ji spėjo, Ji pasislėps.
Nerasdamas sau vietos, kelio
Žengsi link keistos būtybės,
Gimusios tiesiog iš niekur.
Tave pasiimdama kartu, Ji kerės,
O Tu, kaip šunytis eisi paskui.

Man spengia ausyse tavasis klyksmas,
Tai buvo paskutinis tavo riksmas,
Bet ir Jis nebuvo man skirtasis.
Jis - tai būtybei! Nelemtasis,
O likime! Grąžink man Jį, tu!
Verčiau jau būtum pasiėmusi mane,
Ir bėgčiau ten su malonumu.
Jei Jis tik gyvas būtu ne po purvina žeme!
Aš savo kūną atiduosiu į tavas rankas,
Tik atiduoki akimirkas tas nuostabias!
Kaip Tu nesupranti, Tu - idiote!
Man ne gyvenimas, ir man nė motais,
Kad Tu, išdidžiai galvą iškėlusi,
Dar nenusprendei, kam artėja pabaiga!
Aš padėsiu Tau greičiau nuspręst,
Nebeliks galvonių, ką nuteist.
Aš pati stosiu prieš aukso vartus.
Aš pati nuspresiu, kada sugrius
Toji Dieviškoji pilies menė...

Vesdamas mane į uola,
Stebint snaudžiančios saulės,
Į apžavėtą guolį meilės,
Panardinai mane gėlių išklotame,
Krioklių šniokšiančiame, glėbyje.
Tada tave pažinti teko visai kitokį.
O dabar tave atsimenu tik tokį -
Būtybės iškreiptu veidu
Ir tariantį žodžius: mirštu...