Dievybėms siautėjant

Po žydinčios kriaušėm jau nebeauga
Vaikai.
Vėjas draiko senus hamakus
Pašlijusi jų sveikata apsigint nebeleidžia
Nuo įžūliojo.
Su lietum transformuojas dievybės
Į paprastus kritulius
Ir krenta
Širdin, kur beprotybės nėra
Savąja užkrečia,
Plaukus paleidžia
Ir
Sudiev,
Vai sudiev
Be dangaus jau gyvent nebemoki.