Dykynė

eina dvikupris per dykynę,
šliaužtų, jei galėtų,
bet nemoka.

eina toliau kaip išmano,
pavargo,
bet bijo išdykti.

eina toliau jis ir mąsto:
„kaip čia yra
toj dykynėj?

sustosi - išdyksi,
toliau eisi -
laiką švaistysi“.

eina dvikupris ir bijo:
„baisu man
iš dyko buvimo.

gerti nenoriu - nereikia,
gulti negulsiu -
reik išeit iš dykynės“.

eina ir turi jau tikslą,
reik dingt,
reik išeit iš dykynės.

eina ir su lig ta mintim
paėmė ir
pradingo dykynė.

apsidžiaugė dvikupris
ir pasileido
risčias per kopas.

dykynė patapo
dykuma.
„Jėga“.