nors ir sunku patikėti,
buvau Ikaras,
gulėdama ant dugno,
godžiai sekiau šviesos virpėjimus
elniams vaikams ir karaliams
o taipogi žuvims,
panašioms į save
Viešpats,
tikriausiai tai galima vadinti pasigailėjimu,
atėmė meilę ir gebėjimą geisti,
iškedeno, išvėlė
ir aš pradėjau kilti,
sunkai - į viršų
ir dabar dar mano dienos drumzlinos
būna
tačiau, kad ir ką besakytum
kokia istorija tai bebūtų
kokie išaiškinimai
ar atradimai
kodėl kažkaip ieškot asmeniškumų - "štilis", "sunkai", nei man štilis, nei sunkai, į eilėraštį, ne į užpakalį žiūrėkit :))) ir - kritikuokit konstruktyviai, prašymas...
:)Iš manęs tai neatėmė, bo aš nedaviau, pasakiau: Viešpatie, Tu ką??? Viską iš manęs visada atimi (nu beveik viską, aš čia patirštinau kad Jis susigraudintų:DD), įstūmei mane be instrukcijų ir kol aš susigaudžiau, kad žmonės tai ne žvėrys, o tik šiaip kandžiojasi, dėl abipusio malonumo, žinai kiek turėjau vargti, Viešpatie, praktiškai visas gyvenimas praėjo, nu ir ką, dabar dar meilę r geismus atimsi??? Viešpatie, nenarvuok manęs, bo aš pradėsiu verkti ir sukelsiu antrą tvaną ir žmonės bus nepasiruošę, ir visa gyvybė išnyks, nors Tu dar ir neplanavai to??? Ir žinai ką, Šioguti, Viešpats pasitraukė.., aš tadu pamaniau, kad jis iš pacykų bus pasiėmęs, bet pasižiūrėjau kairėj kišenėlėj -ne, viskas tebėr! Nu, Viešpatie, pasakiau tadu, dabar aš tavi per amžius garbisiu.., vat.Nereikėja ir tau atiduoti, Šioguti.., atsiimk ir vitsas, čia tau žinok priklauso, vat..:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD