Viena

Niekada nemokėjus tikėti,
ėmiau ir patikėjau tyrąja aušra.
niekada nemokėjus mylėti,
ėmiau ir pamilau širdimi nekalta.
Niekada nemokėjus kalbėti,
aš kalbėjau ilgai apie savo jausmus,
Niekada nemokėjus girdėti,
girdėjau aš paukščių ir medžių balsus...

Kaip nukirstas narcizas iš mažo darželio,
kaip alyvos šaka pamesta,
Taip ilgai aš ieškojau savojo kelio,
po padange seniai prarasta...
Niekada negirdėjus širdelės plakimo,
aš blaškiaus po pasaulį viena,
Daug veidų aš sutikus, dar daugiau jų branginus,
čia vistiek aš jaučiuos svetima...

Niekada nepaprašius pagalbos
daug daug kartų klupau aš kely,
Ir sklido įvairios legendos ir kalbos
kad mano skausmai dideli...
Niekada neišdavus draugystės
tikrų aš draugų neradau...
Ir nors netikėjau aklai aš jaunyste,
truputį čia laimės radau.

Tiesa, ji nebuvo tikra, išsvajota
svajingai tyli ir rami,
Tokia netikra ir trumpa, nuplanuota
papuolė ji man neskaidri.
Todėl ir jaučiuos aš progą praradus
tikrąją laimę patirt
Argi čia laimė, tokia nuplanuota,
nedrįstu aš jos Laime vadint...

Štai todėl aš kaip paukštis,
skrajoju po dangų
tik, gaila sparnų neturiu...
Niekada nemylėta ir laimės nejautus
viena sau ramiai gyvenu...