Fandango ne čiužiniui

Nuteškiu ant čiužinių. Atsivėrusią ir priimančią. Įšoku į šortus prieš atidarydamas duris Petkai.

Užsidarė. Nenoriu plėšti. Nors papilvė šoka fandangą. Ne laikas? Tvarkoj, ne laikas.
- Apsirenk, - drebiu  jos drabužius.
Sėdi, rengiasi prieš mane.
- Na, ko čia taip drebini savo lūpą?

Suprantu, kad nėra batelių, rankinuko ir kelnaičių. Negali juk Petka dovanoti savo žmonai kažkieno kelnaičių. Išmetamos pirmoje stotelėje kaip nerealizuojama prekė.
O gal ji dreba dėl to, kad nebaigiau?
      - Parūkyti nori?
Linkteli.
- Džintoniko?
Papurto galvą.
Tiesą sakant, dorai net nepradėjau. Nieko nebuvo. Išskyrus visišką atsijungimą pliaže. Tada atrodė karingai. Dabar išsigandusi.
- Ei, - pakeliu jos smakrą ir bandau žvilgtelėti į akis. Labai noriu išsiprovokuoti antausį, kad galėčiau užgulti besiraitančią ir rėkiančią.
Ramybė. Pasimuistau nuo jos žvilgsnio:
- Bijai manęs?
- Dabar jau ne. Tik... prarijau liežuvį, - šypteli.
Tačiau išsigandusių yra. Apkabinčiau, paglostyčiau, bet tai būtų ne pagal mano stilių. Visame kame, ne tik elgesyje su moterimis. Todėl belieka tarti:
- Važiuojam atsiimti tavo kurpaičių.
- Nereikia. Kaip nors išsiversiu. Tu gi išgėręs.
- O tu basa.
Ir be kelnaičių, ir be dokumentų, kuriuose nutaikęs progą išskaitysiu tavo vardą, kurio neprisimenu. Dauguma važinėja lengvai įkalę.
- Pasinaudosiu tavo patogumais.
Linkteliu. Išsitraukiu jos teises. Irma. Kažkas yra turėjęs moterį, tokiu vardu. Bet koks skirtumas? Galiu ir aš norėti. Greitai bus dvidešimt vieneri. Koks horoskopo ženklas ir kokias gėles mėgsta patys paklausim.

- Na, tai ar dar bijai važinėti su girtu?
Vėl toks pat drebinantis žvilgsnis:
- Argi aš sakiau, kad bijau? Tiesiog, perspėjau, kad taip negalima.
- Brr, saule mano, atsileisk. Tuoj turgus su šimtais batelių (ir kelnaičių).
Krašteliu akies matau, kaip pasimuisto, bet praryja tą „saulę“. Gal reikėjo pavadinti „stirna“. Nejučia sukikenu.
- Ko čia krizeni? – pasišiaušia. Pagaliau primena normalią moterį.
- Tavo labai gražios kojos... Stirna, - sustabdau mašiną ir atsisuku į ją išsiviepdamas.
Prieš nosį trinkteli durelės. Gyvenimas normalizuojasi. Kur mano akiniai nuo saulės. Nuo mano Saulės. Mano stirnos.

- Tavo bateliai turi būti kažkur čia, - juk aš tai negaliu prisiminti.
Džiugiai spygteli. Matyt tikrai labai mieli bateliai. Juodi su baltais žirniukais.
Nuo kainos abu žioptelim. Mano stirna pasipiktina, atversdama padus:
    - Jau nešioti.
    - O jūs kur nors antrus rasit? Kiaulės oda, - užsiplieskia pardavėjas.
    - Kai juos pirkau pirmą kartą ir dar naujus, kainavo perpus, - teškia manoji.
    - Gal mums neverta knaisiotis po senienas, brangioji, - ištaikau progą apkabinti jos pečius.
    - Gal ir neverta. Bet galima pranešti, jog jie vogti. Kur čia yra...
Garsiai kvatodami, kad nusiderėjome kelis šimtus žvėriukų, apsiauname savais bateliais ir tęsiame turne.
- Padėvėto rankinuko nebėra. Gal nieko prieš...
- Jei nupirksi naują?
- Kokį tik nori...
- O Senelis Šaltis žino, kur mano senojo rankinuko turinys?
Skėsteliu rankomis:
- Tikiuosi ten nieko svarbaus neturėjai? Pvz., paso, dolcų kuvalkos.
- Ne, bet piniginė graži buvo su keliomis nuotraukomis.
- Šiuo atveju nebepadėsiu.
Prikanda lūpą. Kursas aštrus, jei jai nereikalingos teisės, bet svarbios kažkokios nuotraukos.
- Tiek to. Lieki skolingas rankinuką ir piniginę.

Kantrus aš ne todėl, kad man patinka prekintis su moterimis. Dažniausiai duodu pinigų ir tegu atšoka. Seniai beatostogavau, ir man linksma ją stebėti. Galiausiai turim rankinę, piniginę ir moteris pareiškia, kad ją jau galima vežti namo.
- Namo? O kelnaitės? Bikini? Mini sijonėlis ir šortai?
Kilsteli antakiai.
- Mes gi į Palangą, saule...
- Taip iš karto?
- Ja, o po to į Maljorką, jei tu nieko prieš, - man patinka jas daryti princesėmis.
Ką tik supratau, kad patinka.
- Gal prieš tai atsipūskime toje kavinėje? Užsakyk man sulčių su ledukais. Tuoj grįšiu su underwear.
- Su kuo?
- Su underwear. Nejaugi pavydi? - juokiasi.
- Ne, tiesiog nemoku anglų kalbos. Bet kelnaites išrinksiu pats.
- O jeigu man nepatiks?
- Tada stebėsiu, ką renkiesi. Ir bevelysiu pasižiūrėti, kaip tinka.
- Turguje? - vėl atsiranda įtampa.
- Ne, stirna. Pasiimk jų tuziną, - iškrapštau piniginę, -užsakysiu sulčių. Matuosies Palangoje ir... negalvok pabėgti.
- Pavargau. Noriu sulčių arba šalto alaus. Arba vėl prarysiu liežuvį.
Pavargau ir aš. Įsitempiau. Tebūnie.