po stiklu

Ar tu esi suvirpintų stygų lietus? -
klausia praeivis,
mesdamas stiklinius rasos kauliukus.

Akiduobėm keliauja šaltis,
veržias nusiminę juoko daigai-
neduokdie naktį teks sušalti,
mirę tada, ach mirę,
nuo bado sulysę mano takai.
  Veržiasi pro margą ryto laišką
vynuogienojai, sienom lipantys
vėjo skutai,
varnas pastogėj rūkas kilnojantis
ir nerimstantys meno vaikai.

Siūlės tik braška
sudaigstytos trumparegių akių,
pro ašaras žvelgia aguonos užkeiktos-
kraujas bevalių sapnų.

Pasiutę šunys grabinėja orą nasrais,
meldžias rytojui pirmykščiais garsais.