Lekiate septyniasdešimt penkių kilometrų per valandą greičiu. Prieš jus iš už posūkio išnyra juodas BMW. Jis „eina šonu“, - slysta asfaltu ir galop trenkiasi į jūsų automobilį galiniu sparnu. Akimirka, ir jūs pasimaunate ant vairo kolonėlės. Kojos išsineria net iš sunkiai užmaukšlintų aulinių batų.
Esate sveikas, tvirtas kaimietis, o nuo kraują užplūdusio adrenalino jūsų jėgos dar padidėjo keliskart. Bet to nepakanka. Vairą užgulate penkių tonų jėga. Trūksta įtemtos sausgyslės, rankose sutreška kaulai. Praplėšdami įdegusi odą jie susminga į automobilio panele. Pajuntate kaip plyšta kepenys.
Nuo smūgio juodas BMW apsisuka kitu šonu, slysdamas asfaltu užkabina kelkraštį, verčiasi kūliais. Nuo suvarto amfetamino BMW vairuotojas dar nesuvokia kas dedasi. Suspaustam tarp penkių saugos pagalvių jam labai trūksta oro. Balta kaip kirmino oda dar labiau išbąla. Šeštame kūlvirstyje jis apsivemia.
Persivertus dar du kartus, mašina slysteli stogu ir sustoja. BMW vairuotojas išsiropščia iš sumaitoto automobilio, apsivalo vėmalus ir skambina kažkam. Matyt, gavęs gudrų patarimą, apie įvykį praneša policijai.
Pirmesni baltu „mersu“ atvyksta draugai, išvadina debilu, o sudaužytą mašiną - laužu. Atvykę policininkai patikrina dokumentus ir, pažinę Zambutavičiaus sūnų, iškviečia avarinę tarnybą ir pataria dingti.
Jūsų automobilis irgi vertėsi. Nuo smūgio atsidarė šoninės durelės ir buvote nutėkštas į griovį. Pusiau be sąmonės sutrupinta ranka bandote siekti savo „lioškės“, kuri visai šalia, bet jums per toli – prieš kelionę suvalgytoje mišrainėje.
Medikus iškviečia kažkuris policininkas, po trečio „durniaus“ suvokęs, kad jiems nebuvo skambinta.
Vairuotojau, negalvok „kada pasieksiu kelionės tikslą“, galvok: „ar būtina buvo važiuoti“.