Apie civilizaciją ir (ar) tave

Pradžia

Bandau tave tyrinėti:
Išsausinu Nilą, užlieju slėnius
Nuo pat pirmųjų slenksčių
Iki Viduržemio jūros.
Randu tik mažą fajanso šukę,
Narmero akių dugne
Palikusią rausvą spindesį.
Nerandu tavo skydo, karūnos,
Nei kuokos, nei sandalų.
Pasėjo sakalai bespalvių plunksnų miglą,
Ištįso dykuma be lotoso žiedų oazių.

Subrendimas

Atveriu midijos kriauklę
Valdingai ieškodama
Tavo akių žalumos.
Užbalzamuoju prisiminimais,
Palikusi rėžius
Pirštų pagalvėlių papirusuos.
Aukštutiniajame Egipte
Pasidedu galvą,
Žemutiniajame - ištiesiu kojas.
Kiekvieną kartą,
Kai baigiasi potvyniai
Ir prasideda

Nuosmūkis

Mėgstu vaikščioti senvagėmis,
Tarp sąvašynų ieškodama
Birėsių, upėtakių – balose,
Krūmynuose – nendrinukių,
Paslapčių – senose kriauklėse,
Drėgno šilto lytėjimo ant lūpų.
Netyčia užlipu ant midijos,
Nedūžta ji, tik skyla,
Nors ne romėniški mano sandalai.