Juodas paukštis, žvilgantis lyg oniksas, lėtai leidosi iš tamsaus dangaus. Rūstūs antkapiai apleistose kapinaitėse jo nebaidė: jis nutūpė ant paties niūriausio – aklo angelo bejausmiu veidu ir didingai lenktais tamsaus granito sparnais. Mano žvilgsnis susitiko su ledo šaltumu švytinčiomis paukščio akimis-karoliukais. Mano vienatvė staiga tapo nebe tokia slegianti sutikus dar vieną gyvą padarą, kvėpuojantį ta pačia nakties migla, pajutau bendrumą su šia būtybe, norą taip pat išskleisti žvilgančius sparnus dangaus platybėje. Bevaise mirusiųjų žeme nusidriekė tamsesnis už bedugnę šešėlis…
- Kad jums fluoro implantai sprogtų! Taip negalima – tokių elementarių klaidų Vizijose privelti. Jei yra šešėlis, turi būti Mėnulio Pilnatis. Giedras dangus. Žvaigždės. Juk tais laikais paviršinėse mirusiųjų laidojimo vietose niekas apšvietimu nesirūpindavo. Atrodo, kad gal man vienai teks viską perkurti, kad būtų pakankamai autentiška.
Atjungusi Vizijų Mašiną (mes dažnai ją leidžiame sau vadinti tiesiog viziu), apžvelgiau visus pergalingu žvilgsniu. Jei jau jiems reikalingas istorijos specialistas, tai jau tikrai ruošiuosi kaip reikiant pasistengti gadindama jiems nuotaiką savo priekabiavimais. Iš tiesų Vizija buvo nuostabi – pažadinanti sustingusius senus jausmus, leidžianti pajusti Paviršiaus praeityje buvusį grožį, tą širdį virpinantį grožį, egzistavusį tuomet, kai paviršiuje buvo vietos ir panašiems į mus… bet tik pabandyk jiems tą pasakyti – kaip mat pasikels į tokią puikybę, kad normaliai susišnekėti nebus įmanoma.
Sei vos girdimai ištarė (galėčiau prisiekti, kad jo balse pajutau lengvą liūdesio atspalvį, bet greičiausiai jis visuomet taip kalba.)
- Nin, labai nedaugelis iš mūsų žino, kaip atrodo Mėnulis, Dangus ir žvaigždės. Iš gyvenimo Paviršiuje liko tik trupiniai, pernelyg apipinti legendomis, kad būtų tiesa. Todėl ir pasikvietėm tave. Tai tu turi leidimą prisiliesti prie Amžinosios Jungties. Mes menininkai, o ne istorikai ar sargybiniai.
- Tada pasakysiu Toi, kad ir jums parūpintų leidimus. Bus linksma pažiūrėti, kaip bandysite ką nors išknisti iš tų “suknistų” archyvų. Gal tuomet labiau vertinsite istorikų darbą. – Tada galiausiai nesusilaikiau nepagyrusi jų, – jūs šaunuoliai - visa grupė. Ši Vizija – vienas nuostabiausių šedevrų, kokius tik kada nors yra sukūrusi Tamsa… nepaisant, kad dar laukia daug, daug taisymų, bet jau dabar matau ją, lyg nešlifuotą rubiną, kuris po ilgo darbo sužibės.
Jie žiūrėjo į mane tyliai, visi trys kaip vienas, didelėse violetinės akyse neatsispindėjo jokie jausmai. Niekad nepriprasiu, jog iš tiesų Sei, Lan ir Dim yra viena būtybė, teturinti tris fizinius kūnus, bet bendras mintis ir jausmus. Sujungti nematomomis minčių gijomis, sulieję savo protus, kad sukurtų tai, ko po vieną nepajėgtų . Tačiau jie man vis tik lyg daugiagalvės gyvatės iš žilos senovės legendų. Truputį nejauku.
- Aklos Ametisto Akys dėkoja tau už pagalbą istorike Nin. – Vienu metu nuskambėjų visų trijų balsas – lauksime kito apsisukimo, kad vėl šlifuotume savo Viziją, kol praeities šešėliai taps gyvi lyg kraujas.
- Su jumis dirbti – tiktai malonumas, - atsakiau ritualine fraze ne be ironijos.
Aklos Ametisto Akys - visgi vieni žymiausių Vizijų kūrėjų, ir laikai, kai jie dar nebuvo susilieję į vieną, o tiesiog tebuvo mano vaikystės draugai, su kuriais kartu mėtėme akmenukus į Dejuojančias Olas, ar pasakodavome vienas kitam neįtikinamiausius prasimanymus apie tai, koks gyvenimas Paviršiuje, prabėgo negrįžtamai…
Transporto tunelis jau laukė manęs – žalsva šviesa kvietė vidun…
Įlipau į savo “gyvatę” ir garsiai ištariau:
- Į Amžinosios Jungties namus. – ir jau tyliau – pas Toi.
“Gyvatė” nuslydo tuneliu, vos juntamai virpėdama, ir jos lėtas gracingas slydimas buvo lyg mano minčių tėkmė. Pati sau ėmiau tyliai dainuoti:
Lauk manęs požemių tamsioj tyloj
Kai Žemės kraujas krištolu dega.
Atėjus pakrikštysiu tave ugnimi
Paversiu į deimantu žėrintį ledą…
Tuo metu Paviršiniame pasaulyje, stiklinių dangoraižių ir tvarkos pasaulyje, skaisčiai nutviekstame saulės spindulių, Valdytojai susirinko savo Pasitarimų Kambaryje, kad aptartų jau seniai neduodančią ramybės problemą. Pasitarimą sušaukė Hniskas Devynioliktasis, naujai paskirtas Aukščiausiuoju valdytoju. Jausdamas savo galybę, Hniskas išdidžiai apžvelgė likusius Valdytojus ir prabilo:
- Šiandien sušaukiau jus visus tam, kad kartu nutartume, kaip sunaikintį pasaulio harmoniją ardantį reiškinį, žinomą kaip Požemių Nakvišos. Manau, kad visi čia esatę girdėję apie jų egzistavimą, tačiau (Čia jis pakėlė pirštą, ant kurio spindėjo auksinis žiedas, ir visi Valdymo nariai su nuostaba aiktelėjo) visi buvę Aukščiausieji Valdytojai tiesiog nekreipė į juos dėmesio, leisdami šiam pasibjaurėtinam reiškiniui keroti toliau. Galbūt nakvišos siuo metu kaip tik po mūsų kojomis krečia savo šlykštybes, ir niekas į tai nekreipia dėmesio... Nekalbant jau apie tai, kad mane moraliniu požiūriu piktina pats jų egzistavimo faktas, galbūt jūs net nežinote, ką mes, aukščiausioji rasė, prarandame, leisdami tiems padarams eksploatuoti visus po Žemės pluta slypinčius turtus – auksą ir brangakmenius pažinotume kiekvienas, o metalo ir stiklo mums nebereikėtų importuoti iš Marso... Prieš daugelį amžių šie padarai elgėsi taip, kaip jiems ir derėjo – mums, aukštiesiems, palaimintiesiems Saulės Vaikams, nuolankiai pakluso. Tačiau jie sukilo, kai Liuskas Pirmasis, iš kurio buvo klonuoti visi valdytojai Liuskai, nutarė įvesti Visagalę Tvarką. Šie padarai drįso nepaklusti Tvarkai, ir dabar giliai požemiuose gyvena savo šventvagišką gyvenimą, ir mes tai turime toleruoti!
Visi Valdytojai neramiai sušurmuliavo – pilnutėlė salė rudai įdegusių, auksaplaukių vyrų ir moterų, visi panašūs lyg brolai ir seserys, nukreipė žvilgsnius į Valdytoją Hniską. Šis padaręs pauzę mėgavosi dėmesiu, apie kurį jis taip ilgai svajojo, tebūdamas vienu iš miestų Valdytojų. O, dabar jo svajonė išsipildys. Jis visagalis. Eiliniai Saulės žmonės laikys jį Dievu, o Valdytojus jis prigriebs kaip reikiant, kad šie iš tiesų sukurtų amžiną šviesos ir tobulos tvarkos pasaulį. Pradėti reikėtų nuo to užkrato, glūdinčio gilai po Žemės pluta....
- Taigi, kol Nakvišos lyg infekcija glūdi giliai po mūsų gimtosios planetos pluta, pasaulis nebus tobulas ir šviesus. Kad jūs geriau įsivaizduotumėte, kokius siaubingus Tvarkos pažeidimus jie vykdo, aš, vos tapau Aukščiausiuoju, surinkau užfiksuotą medžiagą iš jų pasaulio. Iki šiol ji buvo itin slapta. Tai gali jus sukrėsti, todėl nusiteikite atitinkamai. Vien tai, kad jie neturi Valdytojų, o Mąstyti ir Kurti leidžiama bet kuriam nekokybiškam individui, parodo jų gyvenimo betvarkę ir supuvimą...
Salės šone nušvito trimatis ekranas. Pamažu jame išryškėjo vaizdas – žalsvos sintetinės šviesos nušviestas požemio Miestas. Iš prieblandos niro galingos, milžiniškos kolonos, šaunančios į daugybės kilometrų aukštį, nuo pat Miesto erdvės apačios iki viršaus, jas jungė plieno ir stiklo skersiniai, kuriuose lyg piktos akys žioravo įvairiaspalvės šviesos – nakvišų gyvybės apraiškos. Tarp kolonų ir skersinių nardė keisčiausi skraidantys aparatai.
Nuaidėjo Valdytojo Hnisko balsas:
- Kadaise Valdytojų Taryba priėjo prie klaidingos išvados, jog neverta sunaikinti Nakvišų, atsisakiusių paklusti Visagalei Tvarkai. Galima tai pateisinti – jie turėjo pakankamai rūpesčių diegdami Tvarką savo tautoje, slopindami kenksmingas Mąstymo ir Fantazijos apraiškas, vis dar pasitaikančias tarp eilinių, taip pat manė, kad klaidingu keliu einantis Požemių pasaulis pats susinaikins ir suirs. Bet tai neatsitiko!
Vaizdas ekrane pasikeitė: didelė keistos formos patalpa juodomis žvilgančiomis sienomis, išvarpytomis nišų, skendinti violetiniuse dūmuose, kurie rangėsi ir lėtai judėjo, protarpiais atidengdami keistus, keliančius šiurpą siluetus – tamsias figūras baltais veidais, didžiulėmis akimis, patalpos tamsoje kraupiai švytinčiomis įvairiomis spalvomis... Figūros lėtai judėjo, jų judesiai buvo betiksliai, chaotiški, tačiau sinchroniški, lyg juos visus valdytų vienodai pulsuojanti ritmas, aidintis toje tamsioje patalpoje... Vienoje nišoje ant pakylos stovėjo trys sukibusios figūros, jų akys degė violetine ugnim, visą patalpą užpildantys dūmai ar garai, rodos, kilo iš jų, kaip ir keistasis ritmingas garsas...
Nustėrę nuo to ką išvydo, Valdytojai bent jau džiaugėsi, kad nemato visko pernelyg aiškiai... deja, neilgam. Vaizdas vėl pasikeitė – dabar pasirodė išgaubta Amžinosios Jungties pastato siena. Jos link vedė daugybė žalsvų permatomų tunelių, kuriuose kartkartėmis pirmyn ar atgal neįtikėtinu greičiu praslysdavo ilgi virpantys šešėliai, jie pasirodė esantys transporto priemonės: vienas sustojo, ir iš jo išlipo būtybė. Ją išvydę, dauguma Valdytojų vos sulaikė pasibaisėjimo ir bjaurėjimosi šūksnius.
Būtybė buvo moteris, labai liesa, tačiau didelėmis krūtimis. Ji buvo apsirengusi žvilgantį juodą vientisą kostiumą, kaklą, riešus ir kulkšnis juosiančiuose metaliniuose žieduose kyšojo rubininiai spygliai, juoduose ilguose plaukuose švytėjo raudonos sruogos. Baisiausias buvo jos veidas – baltame fone išsiskyrė tik ryškiai raudonos lūpos ir juodai apvestos didžiulės akys, taip pat raudonos, nuo jų link smilkinių driekėsi juodos ištatuiruotos juostos. Būtybė ištiesė ranką, jos nagai buvo ilgi, aštrūs, atrodė lyg iškalti iš sidabriško metalo. Atsivėrė lifto durys, ji žengė pro jas, atsispindėdama viedrodinėse sienose. Liftui kylant, ji šypsojosi, ir matant tą šypseną darėsi silpna – ant ilgų aštrų ilčių žvilgėjo mažučiai rubinai, lyg kraujo lašeliai. Tuomet ji triskart mirktelėjo, ir jos raudonos akys užsižiebė plėšria šviesa.
Vienas iš Valdytoju nusikeikė pasibjaurėjimą išreiškiančiu keiksmažodžiu:
- Juodulys... Paviršiuje, Saulės mieste, baigėsi Valdytojų susirinkimas. Visi Valdytojai tebejautė šoką, kilusį nuo tų neįtikėtinų klaikybių vykstančių giliai požemiuose, vaizdų, o juk jie buvo genetiškai suprojektuoti būti itin atsparūs tiek fiziškai, tiek psichiškai, stiprūs ir stabilūs. Tačiau Požemių Nakvišos išgasdino ir juos. Sunku įsivaizduoti, bet jie netgi dauginasi senovišku, barbarišku būdu, nepripažindami genų inžinerijos! Jie visi turbūt siaubingai išsigimė dėl to... Sunkių minčių kamuojami išsiskirstė Saulės Miesto aukščiausieji po savo namus. Reikėjo paskubėti, nes Saulė jau leidosi. Niekam, net ir Valdytojam nevalia būti atvirame ore po saulėlydžio.
Valdytojai dar tebemąstė apie Hnisko Devynioliktojo pasiūlytą planą.
„ Mūsų pasaulį su jų požemiu tebesieja tik viena – Amžinoji Jungtis. Tai ypatingas pastatas, turintis dvi pagrindines funkcijas. Vieną iš jų žino visi – tai įvairių informacijos formų bei istorinių archyvų saugojimas. Antroji, kurią jau spėta primiršti – oro tiekimas Požemių Miestui. Senaisiais Chaoso laikais, didieji oro siurbliai buvo labai saugojami, nepaisant to, kad jie praktiškai amžini ir jų neįmanoma sunaikinti. Šiais laikais juos jau spėta primiršti, nes mes nepalaikome su nakvišomis jokių ryšių, o šie, matyt, priprato prei siurblių egzistavimo fakto, kaip mes pripratome prie Saulės šviesos ir vėjo, ir nemąstome iš kur tai atsiranda. Dabar nakvišoms jie net nebėra gyvybiškai būtini, jie išmoko patys pasigaminti deguonies. Tačiau siurbliai tebeveikia, ir nakvišos juos tebeprižiūri.. Šie siurbliai ir yra galimybė mums juos pasiekti. Mes užnuodysim orą, kuriuo jie kvėpuoja... “
Taip kalbėjo Aukščiausias Valdytojas Hniskas Devynioliktasis, stebindamas visus savo sumanymo paprastumu ir genialumu. Hniskas degė sunkiai suvaldoma neapykanta, ir aštrus jo protas galiausiai atrado jai kelią į tikslą.
Oro tiekimo angų buvo trylika, ratu išdėstytų už miesto ribų. Du miestai buvo vienodo dydžio, ir ju sienų ribos tiksliai sutapo. Niekas jau to nebeprisiminė, bet nakvišos ir saulės žmonės kadaise, vadinamaisiais Chaoso laikais neįsivaizdavo savo egzistavimo vieni be kitų. Kaip diena ir naktis, kaip tamsa ir šviesa, jie buvo skirtingi, priešingi, bet būtini vienas kitam. Viskas prasidėjo tada, kai pirmieji Požemiuose įsikūrę žmonės dirbo kasyklose, rausdamiesi vis giliau po žemės pluta, ten, kur vientisoje uoloje glūdėjo paslėpti turtai. Paviršius iš pradžių tiekė jiems maistą, orą ir vandenį, bet slenkant šimtmečiams, viskas keitėsi. Lyg senųjų pasakų gnomai, kasyklų darbininkai pamilo požemius, užmiršo Saulės šviesą, vėją ir dangų. Jų gyvenimas pasikeitė. Požemiai nebebuvo sunki katorga. Jie tapo keisto, tamsaus grožio citadele, paslaptingų olų šalimi, kurioje technika susipynė su mistika. Tuomet prasidėjo reiškinys, vėliau pavadintas Persikėlimu. Niekas dabar nebežino, kodėl į požemius ėmė masiškai kraustytis menininkai, muzikos kūrėjai, bei šiaip keistuoliai, pernelyg besižavintys tamsa, kad pritaptų prie visuomenės, sukūrę savo atskirą subkultūrą. Galbūt tai buvo mada, bet greičiausia nepaaiškinamas protu Tamsos šauksmas paviliojo savuosius vaikus tolyn nuo Saulės šviesos... Tai kas anksčiau buvo subkultūra, keistas pomėgis, Požemiuose tapo gyvenimo būdu. Miestas po žeme nebepriklausė nuo Paviršiaus.
Slenkant šimtmečiams, požemių žmonės vadinami nakvišomis, pasikeitė ir fiziškai. Jų akys išsiplėtė, besistengiant peržvelgti tamsą. Iš odos ir plaukų išnyko pigmentas, anksčiau buvęs reikalingas kaip barjeras saulės šviesai. Gyvenimo paviršiuje prisiminimai nugrimzdo užmarštin, nakvišos ten praktiškai nebesilankė. Paskutiniai ryšiai nutrūko, kai Paviršiaus pasaulyje buvo įvestas nauja gyvenimo tvarka, pavadinta Tobulaja. Nakvišos atsisakė ją priimti. Jiems nereikėjo nei genų inžinerijos laimėjimų, leidusių sukurti tobulus žmones, nei Valdytojų, nei įvairių draudimų. Jiems nebereikėjo Šviesos. Paviršiaus pasauliui žengiant į priekį, kuriant tobulą visuomenę, ieškant laimės skruzdėlyno hierarchiją primenančioje santvarkoje, nakvišų požemiai ėjo kitu keliu.
Jie kūrė Vizijų mašinas, Veidrodžius, Sielų Muzikos burtus, galybę keistų meno formų, ieškojo grožio tamsoje, ieškojo grožyje tamsos. Daugelis jų krito į beprotybę, kai kurie žudėsi, kai kurie ieškojo gyvenimo prasmės ir jos nerasdami slėpdavosi nargilių dūmuose ir amžinai trunkančiose Vizijose... Nugrimzdę į keistą, dekadansą primenančią būseną, jie vis dėlto buvo savotiškai laimingi.
Iki šiol, nes dabar jų pasauliui iškilo grėsmė, kurios jie nenujautė. Dabar jie tapo kliūtimi pasaulio tobulumui, Paviršiaus Valdytojai prisiminė juos ir nutarė į Požemius atnešti Šviesą. Tačiau norint šviesos, pirmiausia reikia sunaikinti tamsą.
Kitą dieną po Hnisko Devynioliktojo sušaukto susirinkimo, į oro siurblius buvo pasiųsti robotai.
Mašinos nusileido liftais iki siurblių šachtų tam, kad pasiruoštų pasėti mirtį. Artėjo Požemio gyventojų galas, paskutinė jų naktis.
POŽEMIAI. Važiuodama galvojau apie Toi. Prisimenu, kaip pirmąsyk susitikome. Išsyk atkreipiau dėmesį į jį, nors šiaip man į vyrus visąlaik būdavo nusispjaut. Jis buvo vienas iš naujų sargybinių, priimtų saugoti Amžinąją Jungtį. Tiesa, saugojimas tėra simbolinis, nes niekas neketina čia brautis ir grobti informaciją ar šiaip daryti ką nors bjauraus. Visiems nakvišoms šis pastatas yra kažin kas beveik švento, ir jie niekad nedrįs eiti čia, pirma nepaprašę Sargybos leidimo. Taigi, tą sargybiniai ir teveikia – išrašinėja leidimus smalsuoliams, užsimaniusiems truputėlį praskleisti laiko skraistę ir sužinoti kažką seniausiai pamiršto. Toi nebuvo smalsus. Jis daug mąstydavo, ir savo mintimis dalindavosi su manimi, bet jam visiškai užteko dabarties, nei praeitis, nei ateitis jo nedomindavo. Smalsumu jį užkrėčiau aš, vis bandydama sukurti Viziją, kurioje atsispindėtų praėjusių laikų grožis. Norėjau, kad visi požemių nakvišos sužinotų, kad prieš daug daug laiko ir Paviršiuje egzistavo savotiškas tamsos grožis, norėjau parodyti, kad ir mes patys atėjome iš paviršiaus. Nesvarbu, kad visi tai laiko mitu. Aš žinau jog tai tiesa. Visad žinojau. Visi istorikai tai žino. Mes - savotiška kasta, beveik nemirtingi kiborgai. Nors... mūsų per mažai, kad paaiškintume visiems nakvišoms savo tiesą, ir velniop, žinoma. Kam gi to reikia. Sykį Toi užtiko mane, atsidariusią skydelį kakle (paprastai jį dengdavo mano antkaklis), ir tikrinančią, ar išeina pro skylę kalbėti, ir kaip tai skamba. Nuo to laiko mes su Toi labai daug laiko ėmėme sykiu praleisti. Greitai apsigyvenome kartu. Tik nuviliojau jį nuo meilužio, su kurio Toi iki šiol gyveno. Tiesą sakant, nenorėjau su niekuo dalintis. Kartais susimąstau, ar jis žino, jog mano krūtys taip pat dirbtinės? Mintis nutraukė lifto sustojimas. Toi jau laukė manęs, ir vos atsivėrus lifto durims sutikau jo žvilgsnį. Viena akis balta, kita juoda. Sargybiniams tai privaloma išvaizda. Taip pat dažyti ir jo plaukai – pusė galvos balta, pusė juoda. Sargybiniams tai privaloma, kaip Amžinosios Jungties, šviesos ir tamsos vienovės simbolis. Taip, deja tik simbolis. Šviesa jau paliko mus. Teliko tik tamsa. Ir mes joje laimingi, pagalvoja, kai paliečiau Toi, kai jis pasisveikino su manimi. Jo balsas man skambėjo lyg gražiausia Dejuojančių olų muzika - Darbai baigti, laikas namo, laikas groti savo vaizduotės muziką, laikas ilsėtis ir jausti vienas kito kvėpavimą. - Laukiau tavo žodžių, laukiu kiekvieną kartą, kaip tyla laukia krištolinių vandens lašų skambesio, kaip plika uola laukia, kada prabus gyvybė. Toi, ar pameni žodžius, kuriuos radau seniai užkastus po laiko dulkėmis, kurių reikšmė pridengta paslapties, kurie nieko nereiškia ir tuo pat metu reiškia tiek daug? Toi, myliu tave. Aš myliu tave. Tai buvo mūsų žodžiai, rasti archyvuose. Ilgai abu vargom, tačiau taip iki galo neišsiaiškinom, ką jie reiškia, tik apytiksliai. Mūsų pasaulyje niekas nesakė tokių žodžių, ir manau, kad jie ir Paviršiuje daugiau nebeegzistavo. Dabar šie žodžiai priklausė tik mums, man ir Toi, ir mes buvom laimingi, sakydami vienas kitam juos. Susikabinę už rankų, vos vos lengvai švytėdami, įlipome į savo “gyvatę” ir žalsvoje šviesoje nučiuožėm tolyn, vėl kartu, amžinoje prieblandoje, žvelgdami vienas kitam į akis. Šį kartą dainavo Toi: - Tavo tyloje mirties nėra Ramybėje sustingusi tamsa. Palaidokim kristalų vėsą Per amžius viens kitam Širdim ir siela šviesim… Mūsų „gyvatė“ lengvai slydo tuneliu mūsų namų link. Toi ir aš buvome įsikūrę pačiame senojo Miesto pakraštyje, ir mūsų kaimynai tebuvo stalaktitai, kristalai ir Dejuojančių Olų vaiduokliai.. „Gyvatės“ tunelis atsivėrė tiesiai į mūsų būstą – vientisoje uoloje įspraustą inkliuzą, lyg mažytę šventovę iš stiklo, krištolo ir onikso, pripildytą raudonos šviesos. Aš gyvenau čia nuo tada, kai žuvo mano tėvai, ir niekaip nebūčiau sutikusi persikraustyti į vieną iš tų „modernių“ būstų, kurie net neįkurti uolose, o lyg keisti metalinai stalagmitai kyšo iš Miesto pagrindo, ar neturėdami pastovios vietos plūduriuoja erdvėje, kartkartėm nuklysdami iki viršutinės Miesto ribos. Kartais pamąstau, kad esu iš tų istorikų, kurie pasižymi pernelyg dideliu žavėjimusi praeitimi ir noru gyvventi joje. Nors, nepaneigsiu, kad mėgstu gyventi patogiai. Todėl būstą isirengiau, negailėdama nieko, kūriau jį lyg savo Vizijų atspindį. Ir dabar jis keičiasi kartu su mumis, atspindėdamas mūsų tamsias sielas, ir mes jame jaučiamės kuo puikiausiai. Toi, pirmą kartą pamatęs mano buveinę, buvo tiesiog sužavėtas. Paprastai santūrus, jis tuomet spindinčiu žvilgsniu lakstė po visus kampus, sukosi kambario viduryje įjungęs veidrodžius, žiūrinėjo visus antikvarinius daiktelius, ypač susidomėjęs mano didžiule lova ir prie jos pritvirtintomis sidabrinėmis grandinėmis. (Mano būstas panėšėja į muziejų, ir man tai be galo patinka – praeities šmėklos su manim gerai sutaria). Prisimenu, jog tuomet neįprastai ilgai kalbėjomės apie pasaulio paslaptingumą ir žmogaus menkumą bei laikinumą, abu patogiai įsirangę minėtoje lovoje po juodais ir raudonais užklotais. Po to užmigom, pamiršę nusivalyti makiažą, išsiimti linzes, išjungti veidrodžius, tik nusiėmėme visus spygliuotus papuošalus, kad galėtume apsikabinti.... Nuo tada Toi persikraustė pas mane. Nuėmiau nuo lovos grandines. Mes pasidarėme vienodas šviesos tatuiruotes, kaip ženklą jog nuo šiol priklausome vienas kitam. Staiga jo balsas išsklaidė mano prisiminimus: - Nin, kaip sekėsi su Aklomis Ametisto Akimis? Šiandien vėl teko daug ištaisyti? - Ne, jie tik pamiršo į mėnesienos nušviestą naktį įdėti mėnulį, - atsakiau ir tyliai susijuokiau, - eime, nusiimsime uniformas ir palepinsime save kuo nors valgomu. - O galima šiąnakt užžiebti mūsų tatuiruotes? - nusišypsojo Toi (jis visad šypsosi nežemiškai gražai, vos atkišdamas padengtas sidabru iltis). - Žinai iš kur kilęs tas žodis? Šiąnakt? Paviršiuje egzistuoja ir šviesa ir tamsa, vadinamos diena ir naktimi, dvi priešingybės – juoda ir balta kaip Amžinosios Jungties sargybinių akys... Šis žodis – aidas iš mūsų protėvių laikų, nebereiškiantis tikrovės. Vadinasi, mums amžinai šiąnakt ir tai, ka vadintum diena, niekad mūsų neaplankys, ir mes švytėsime per amžius. - Nebenoriu prisiminti blėstančių aidų, Nin. Noriu apsvaigti nuo dabarties... noriu kartu su tavim ištirpti amžinoje tamsoje, ir viską pamiršti, išskyrus tave. Nuėjome raudona šviesa švytinčiu koridoriumi, pakeliui Toi įjungdavo veidrodžius – išnirdami iš tamsos jie atspindėjo tik neaiškius šešėlius, bet žinojau, jog gilesni jų sluoksniai, atspindintys mūsų jausmus ir nuotaiką, duos signalą būstui, kad tasai atitinkamai pasikeistų. Nusišypsojau, prisiminusi tuos kartus, kai mudviejų nuotaikų neatitikimai sukeldavo mažutį chaosą kambariuose, į kuriuos įeidavome abu vienu metu. Toi vėl dainavo, tyliai ir švelniai, ir aš žinojau, jog jis dainuoja man. - Tavo akyse rubinų ugnys švyti kuomet mirties švelnumo žingsniais į rausvą prieblandą mane tu lydi save tau visą atiduot aš pasiryžęs... Vakarienė buvo kukli – pernelyg užsiėmusi Vizijų kūrimu neradau laiko parnešti šviežių hidroponinių daržovių, taigi teko tenkintis visai sintetiniu maistu. Žinoma, nuotaikos tai nepablogino, juolab kad Toi išsyk po vakarienės užsirūkė nargilę – vieną iš muziejinių vertybių, kurią jis itin vertino, ir aplink sklido saldūs rausvi dūmai… Kartais man nepatikdavo jo pomėgis, bet tai tebuvo grynas pavydas. Mano dirbtiniai plaučiai tepriimdavo deguonį – hidrobako dūmų svaigumas nesugebėtų įsiskverbti į mano kraują… Įsijungė muzika – lėtas pulsavimas su vos juntamu kristaliniu atgarsiu, ataidinčiu lyg iš neišmatuojamos tolybės. Mane užplūdo palaimos banga – lyg visu kūnu tekėtų skaidrus vanduo. Jutau, kad akyse tvenkiasi ašaros… - Toi…? - Taip, mano brangakmeni. Sielos Muzika. Veidrodžiai atspindi jausmų aidus… Nebeprisimenu, kas išrado Veidrodžius – tą stebuklą, leidžiantį jausmus ir emocijas padaryti apčiuopiamais, regimais ir girdimais, vos tik jie užgimsta. Leidžiantį perduoti juos kitiems. Seniau tą iš dalies atlikdavo menas, bet jo ribos buvo pernelyg griežtai nubrėžtos. Veidrodžiai nežino ribų, kaip jų nežinome ir mes patys, kurių atspindžius jie rodo… Toi lėtai ir grakščiai priėjo artyn, atrodė, lyg plauktų besisklaidančiuos dūmuos. Prisiglaudžiau prie jo, jaučiau vėsią sintetinę medžiagą ir gyvą širdies plakimą po ja, švelniai prie kaklo išlinkimo prisilietusias iltis. Galop mūsų lūpos susiliejo – stovėjome ilgai, neatsitraukdami vienas nuo kito, Veidrodžiuose žaidė šešėliai, muzika pulsavo vis gyvesniu tempu, sienos judėjo, keisdamos kambarį… Žiūrėdami tik vienas kitam į akis, abu lėtai slystelėjom į juodą audeklą – mano lova jau čia… Juoda, balta, raudona. Bučinys į kaklą… Kristaliniai varpeliai artėja, mūsų kūnai susiglaudžia, išsineriame iš savo juodų apdarų. Toi ilčių galiukai blyksteli, aš priglaudžiu lūpas, mūsų tatuiruotės užsižiebia – jo sidabriškai, mano raudonai…Baltais kūnais išsirangę degantys raštai vienodi, ir mes susiliejame, abu degdami ledo skaidrumo ugnimi, lygia oda nuteka plona purpuro srovelė. Bučiuojamės jausdami vienas kito srūvančią gyvybę. Aštrių ilčių, sidabro nagų švelnumas užburia, kaip visada… Tyli dejonė… mano? Toi akys dega, nebežinia, ar tai švyti netramdoma aistra, ar mudviejų ugniniai raštai… Juoda, raudona ir balta…šviesos inkliuzas tamsoje... Vieną trumpą akimirką amžina Veidrodžius aptraukusi migla išsisklaido – taip tebūna tik jiems atspindint stiprius ir grynus jausmus, ir aš akies krašteliu pamatau atsispindint mus - ugnies šokyje susipynusius, ekstazėje degančius kūnus, o aplink be garso šnabžda juodas tamsos aksomas… (o gal tai tebuvo iliuzija, kilusi palaimos migla užtemdytoje vaizduotėje, nežinau to ir niekad nebesužinosiu…) Mums jau bemiegant, staiga kažko pabundu – gerklę smaugia baimė, lyg išgirdus Dejuojančių Olų vaiduoklius. Toi irgi prasimerkia – jo akys be linzių, juodos bedugnės, apvestos plona kobalto žydrumo rainele. - Nin? Kas nutiko? - Nežinau… Veidrodžiai išjungti, bet neabejoju kad priešingu atveju jie tiesiog cyptų nuo mano baimės. Bet aplink nėra nieko. Jokios gyvybės išskyrus mane ir Toi. - Kažkodėl pagalvojau apie Paviršių…apie jo gyventojus. - Juk iš jų šimtus apsisukimų nebuvo nei garso, kodėl gi jie turėtų dabar pasirodyti? Gal tiesiog užklydo koks vaiduoklis, netyčia prasmuko iš Olų? - Galbūt… bet jausmas toks, lyg būčiau atsidūrusi kažkokioje neišbaigtoje Vizijoje. - Tokie jau jie yra. – Toi paglostė mane. Atsikėliau, nutipenau iki kambario galo. Aplink mane užsivėrė metalinis cilindras, sušnypštė garas. Iš daugybės mažų cilindro angelių švirkštelėjo rausvo atspalvio vanduo. Mėgavausi mano kūną glostančia drėgme, po truputį nusiraminau. Kai pagalvojau kad jau užteks, vanduo nustojo švirkštęs, mano oda per kelias sekundes tapo sausa. Kai prabudau jau buvo senokai prasidėjęs darbymetis. Toi išėjęs. Ant antikvarinio stalelio mėtėsi jo linzių dėklas – turbūt jis labai skubėjo. Vienas veidrodis pasakė man jo balsu: - Neramumai Amžinojoje Jungtyje. Neįsijungia Veidrodžiai ir liftai. Tikiuosi nieko labai rimto, nors kviečiami skubiai visi Saugotojai. Šiąnakt ten geriau nevažiuok. Myliu tave.
Nors su Aklomis Ametisto Akimis dirbau labai įsijautusi, kaip visada, bet vos tik pabaigėme Viziją, ir galiausiai ištaisėme visas klaidas, tuoj pat prisiminiau Toi. Iškart įjungiau savo asmeninį mažąjį Veidrodį, ir pajutau palengvėjimą. Toi jausmuose nebebuvo nerimo.
Kas buvo nutikę? – paklausiau.
Atrodo, Paviršiaus žmonės atvėrė šachtas, tačiau tuoj pat vėl užvėrė. Priežasties mes dar neišsiaiškinome, bet reikalo nerimauti, manau, nėra.
Toi pasiuntė per Veidrodį pliūpsnį šiltų jausmų, ir aš atsakiau tuo pačiu. Šįvakar turi įvykti Vizijos gimimas gyvenimui, jos įsiliejimas į šimtus kitų jautrių sielų. Šįvakar, didžiausioje Vizijų Salėje, vyks neeilinė šventė. Nin ir Aklos Ametisto Akys pasistengė, o taip. Tai bus manojo triumfo valanda. Jau seniai buvau radusi archyvuose informacijos iš mūsų protėvių egzistavimo paviršiuje, bet dabar tai nebe istorikų sentimentai. Vizija atgaivino praeitį ir ji nebebus šalta kaip akmuo.
Nuskubėjau prie savo gyvatės. Laikas namo, pasiruošti vakarėliui. Tikiuosi Toi jau bus sugrįžęs.
Kai gyvatė slydo tuneliu, aš šypsojaus. Džiaugsmas ir triumfas, sumišę su nerimu ir nekantrumu, kaitino mano kraują...
Pagaliau namuose. Teko išjungti Veidrodžius, kad mano jausmai nesukeltų nedidukės audros. Grįžo Toi.
Vizija jau paruošta, beliko pasiruošti patiems, – pasakiau.
Toi linktelėjo galvą, ir atvėre mažučio kambarėlio duris. Ten buvo visko, ko tik reikėjo, norint sieloje glūdinčią tamsą išreikšti savo išorėje. Vos šypsodamasis Toi ėmė nurenginėti mane, kad po to priglaustų prie manęs tviskančias juodo latekso juostas, taip tvirtai priglundančias prie odos, kad nieku gyvu jų neatplėši, kol jų savininkas nepanorės. Užsimerkiau, ir mėgavausi aštrių Toi nagų lengvais prisilietimais prie krūtinės... pilvo... šlaunų....
Po pusvalandžio dar nebuvome pasiruošę, bet abiem ant ilčių žėrėjo rubininiai lašeliai kraujo, virpantys nuo gilaus kvėpavimo... Toi šypsojosi, klūpėdamas ir priglaudės galvą man prie šono.
- Mieloji, tai tu esi manoji vizija, aš gyvenu tavimi, - sušnibždėjo jis, ir tik tuomet priglaudė paskutinę juostą.
Audringai skambant muzikai, segėmės papuošalus, keitėme akiu spalvą linzėmis (Toi ryškaus sidabro, mano kaip visada – raudonos, bet šįkart šviečiančios ir uždengiančios visą akį), keitėme šukuosenas, perkūrėme save vėl ir vėl iš naujo, šiam ypatingam vakarui tapome kitokiais nei visada ir sykiu vis dar tokiais pat, sukomės prieš veidrodžius... Mes buvome Tamsos ir grožio kulto tarnai, savo kūnus paverčiantys altoriais... Mūsų laukė Didžioji Vizijų Salė, ir jos atmosfera tiesiog reikalavo ypatingos aprangos.
- Galiu lažintis, kad daugybė nakvišų būtent dabar irgi puošiasi prieš veidrodžius, – pasakė Toi, besiklijuojantis dirbtines blakstienas, ir sukikeno, blykstelėdamas jau pritvirtintais prie ilčių deimančiukais. Aukšta, stati jo apsiausto apykaklė beveik susilygino su pašiauštų plaukų šukuosena. Pagaliau pasiruošę, mes sulipome kartu į gyvatę. Nors iki vakarėlio dar liko daug laiko, bet man reikėjo ten atsidurti anksčiau, kad kartu su Aklomis Ametisto Akimis sustatytume Vizijų mašiną, ir pasiruoštume kelionei per laiką ir sielas... Vizijų mašinoms reikalinga pastovi žmogiško proto kontrolė, ir tai tuo pat metu malonu ir vargina. Žinoma, nuovargį su kaupu išperka nepakartojamas bendrumo jausmas su sielomis, į kurias įlieji savo Viziją. Greičiausia, tai ir yra priežastis, dėl kurios aš padedu kurti Vizijas Akloms Ametisto Akims, nors tikra, profesionali Kūrėja niekados nebūsiu. Tam turėčiau susilieti... nors... žvilgtelėjau į Toi, ir visgi sukirbėjo tokia mintis. Prisiminiau jo neseniai pasakytus žodžius. Galbūt reikės su juo pasišnekėti.
Atvažiavome. – pasakė Toi.
Laiminga apkabinau jį. Salę užpildžiusi ritminga muzika priminė milžiniškos širdies plakimą, tarsi požemyje tūnotų nežinoma galinga būtybė, kviečianti visus pasinerti į transą kartu su ja.
Aklos Ametisto Akys stovėjo ant pakylos iš sidabro ir kristalo, ir nuo jų sklindanti šviesa mainėsi švelniais violetiniais atspalviais, mirguliavo veidrodžiuose. Jie ruošėsi. Aplink bruzdėjo nakvišos, bet jų keliamass šurmulys buvo švelnus, draugiškas ir neerzinantis. Kartais jie tik vertinančiai nužvelgdavo vienas kitą, kad pastebėtų, kas kaip apsirengė ir pasipuošė.
Pabučiavau Toi, ir lėtai patraukiau į savo vietą prie pakylos. Man teko užduotis rūpintis muzika, o paskui žadinti Aklas Ametisto Akis iš kūrybinės euforijos. Jie galėtų savo vizijas savaitėmis spinduliuoti, bet tai ne visiems išeitų į sveikatą.
Veidrodžiai įsijungė. Šurmulys išsyk nutilo, ir prasidėjo nuostabus šviesos, spalvų, garsų žaismas. Tada atsėlino Vizija. Nakvišos lėtai lingavo, ar stovėjo sustinge, apstulbę, nustebinti ir sužavėti.
Aš didžiavausi ir mėgavausi taip, kad net skruostu nuriedėjo ašara...
Staiga idilę pertraukė kraupus, galingas metalinis garsas. Akmeninė menė net suvirpėjo, kai žviegdamos atsivėrė oro šachtos, jungiančios mus su Paviršiumi. Po tūkstančių metų jos vėl ėmė veikti, bet šįkart oras nešė ne gyvybę, o mirtį.
Nakvišos ėmė klykti, jie bėgo, bet nebuvo kur pabėgti. Jie krito ant grindų, akys išsiplėsdavo, jie šaukė, dejavo, kol užspringdavo krauju, apimti panikos jie atsitrenkdavo vienas į kitą, ir raitydavosi parpuolę.
Aklos Ametisto Akys susmuko tylėdami, ko gero, net skausmas nepažadino jų iš Vizijų.
O aš, Istorikė Nin, stovėjau ir nepajėgiau patikėti tuo, kad darosi. Keleta akimirkų sustingau, nes net mane suparalyžavo mintis, kad griūva mūsų pasaulis, o aš, kiborgė istorikė, nežinau, ką galėčiau padaryti.
Vienas siluetas tamsoje tarp apimtų panikos nakvišų bandė žengti į priešingą pusę.
Toi...
Pagaliau atsipeikėjau, šokau prie jo, kiek tik pajėgė mano sintetinis kūnas.
- Toi!
Jis nebegalėjo nieko pasakyti, nors stengėsi, jis duso, o žvilgsnyje nebeliko sąmonės - tik deganti, balta skausmo liepsna.
Meile mano, tu miršti, o aš negaliu numirti kartu su tavimi, šis oras nepajėgia manęs nunuodyti...
Tada... pradėjo dužti Veidrodžiai, atspindėję skausmą ir mirtį jie nyko su savo kūrėjais.
Toi apkabino mane, mes abu suklupome, klyksmai virto gargaliavimu ir nutilo, o ant mūsų lijo stiklo ir kristalo šukėmis, kai kurios iš jų raižė mano kūną, bet deja, ne mirtinai.
Tada stojo mirties tyla. Toi tebebuvo apkabinęs mane, bet jo rankos sustingo, jis buvo nebegyvas, o iš lūpų kampučio nutekėjęs kraujas sustingo ant mano drabužių.
Mano pasaulis mirė
Nebeliko nakvišų, tik sustingę tamsūs kūnai, kurie nebejudės niekada. Ir istorikams nebeliks ką fiksuoti, nes mirtis nerašo istorijos.
Man atrodė, kad skausmas dėl netekties padarys tai, ko nepajėgė nuodingas oras - nužudys mane. Jei likčiau čia pat, šalia negyvo Toi, per ilgą laiką numirčiau ir aš. Arba galima padaryti tai greičiau. Paimti aštrią kristalo šukę - kai kurie sužalojimai įveiktų ir kiborgą. Šokti į prarają, į bedugnę tamstą, kur telaukia vaiduokliai? Uždegti milžinišką laidotuvių laužą?
Tada prisiminiau. Vieną viziją, kurioje suradome, kuo tamsos būtybes paverčia nemirtingumas ir skausmas.
Toi. Turėjau atplėšti jo rankas nuo savęs, ir neryškioje, mirštančioje šviesoje pamačiau, kad jis... šypsosi. Vos vos ryški, tačiau pažystama šypsena sustingo ant kruvinų lūpų. O aš verkiau, kaip dar niekada gyvenime, niekada per ilgus šimtmečius nežinojau, kas yra toks sielvartas... tada mano mintyse lyg vizija suskambo Toi balsas:
„Nepasiduok, Nin, tu juk niekada nepasiduodi, aš gi žinau. „
„Nebėra nieko, ką galėčiau padaryti... nieko... „
„Nepasiduok. Tau liko tik kerštas. „
Kerštas. Kaip?
Tada supratau. Prisiminiau. Paguldžiau Toi, apklojau jo šiugždančiu juodu apsiaustu. Nebedrįsau pabučiuoti sustingusių lūpų.
Išsvirduliavau iki išėjimo, sudrebėdama, kai netyčia paliesdavau nebegyvus nakvišų kūnus.
Mano „gyvatė“ dar veikė, bet ant jos ir prieš ją buvo sukritę keletas negyvėlių. Nutempiau juos šalin. Jausti nebepajėgiau nieko. Nebeliko ir ašarų.
Iki „Amžinosios jungties“ rūmų slystant „gyvatei“, aš supratau, ką darysiu. Prisimenu, kad be manęs, dar yra dvylika istorikų - kyborgų. Kad jie turbūt darys tą patį. Greičiausiai, nors tuo nebuvau įsitikinusi.
Aplink rūmus numirėlių nebuvo, net keista. Bet man tai neberūpėjo. Manyje liepsnojo neapykanta Paviršiaus žmonėms, be jokios priežasties sugriovusiems mūsų pasaulį. Jaučiau, kad toji neapykantos ugnis tuoj sudegins mano mintis ir sielą, palikdama dykumą, kurią užlieti prireiks krauju...
Aš moku pralieti kraują.
Nuėjau į savo kambarėlį rūmuose. Kristalinių durklų rinkinys, ir mažutis aparatėlis šaudantis užnuodytas adatas buvo muziejinės vertybės, kuriomis labai didžiavausi.
Pasiėmiau juos su savimi.
Pasiekiau liftą, jis paklusniai atsidarė, o aš atlupau užantspauduotą skydelį, nejudintą galybę metų, ir surinkau komandą, kad liftas iškeltų mane iki žemės paviršiaus.
Kelionė truko daugiau nei valandą, ir per tą laiką aš, ko gero, supratau, kaip beprasmiška yra tai, ko aš imuosi.
Bet aš ateisiu pas jus, Paviršiaus gyventojai, šmėkla iš požemių, kuriuos sugriovėte, juoda šmėkla aštriomis iltimis. Aš stipresnė ir gyvybingesnė nei jūs, mano kūnas nepavargsta, man nereikia jūsų maisto, mane varo neapykanta ir kerštas, ir Toi skausmo atspindys sieloje...
Tada pamatysime, ar jūs visiškai pamiršote pasakas apie vampyrus.
Liftas sustojo, o per storą stiklą mane užklupo saulės šviesa, skaudinanti, nepažįstama, baisi. Mačiau, jog šviesulys jau leidžiasi, o aplink - dykuma, tik tolumoje tamsuoja miesto kontūrai. Baisus, nepažįstamas pasaulis. Bet aš jį įveiksiu.
Atsirėmiau į lifto sienelę ir ėmiau laukti, kol nusileis saulė.
Visos baisios istorijos prasideda naktimis.