Tegul dūžta

Įsispoksodavau į vaiką
Alėjos gale
Siūlantį puokšteles.
Regėdavau,
Kaip jis jas laisto
Mažyčiais pirštukais. –
Žinok, jos tikrai vogtos,
Tie murziai nuolatos
Vagiliauja.
Po daugelio dienų
Saulė prasibraudavo
Pro debesis,
Nuilsusiomis rankomis,
Įkaitusi
Šypsodavosi mums. –
Žinok, ji nuolatos čia atslenka,
Kad sukandžiotų odą
Ir pripildytų onkologinius.
Stovėjau
Sugniaužusi skausmą,
O gumulas gerklėj
Užstringino žodžius. –
Tai ką, kale,
Rezgi naujas manipuliacijas??
Atgniaužiau rankas –
Tegul dūžta.