Įkišo koją tyla į mūsų pašnekesį

Įkišo koją tyla į mūsų pašnekesį,
Įikišo ir paliko, nepatraukė.
Likom stovėti abu,
Atskirti, palikti,
Abu vieniši
Abu tylomis verkdami,
Sūpuojami tylos lopšyje,
Apraizgyti rudenio rūkais,
Abu trokšdami artumo, jausmo,
Artumo jausmo….
Nukrisdami į savo minčių bedugnes,
Palikdami viską užnugary,
O gal priešaky…


Mano meilė tau per gili.
Mano meilė tau perskirta tylos koja.

Žvelgiu dabar vieniša į savo rankas,
žvelgiu į pirštus,
Jais kažkada vedžiojau svajones vasaros danguj.
Jais dabar braukiu ašaras-
Stiklo karoliukus,
Kuriais pravirko dangus.
Nusagstytas ašarėlėm mano paltas,
Neglaudžiančios ir neapglaustos rankos,
Nepaliestos,
Pamirštos.
Negaliu pasiekt tavęs.
Negaliu,
Tai lyg kelionė į mėnulį.
Nukeliauti rankomis?
Negaliu, jaučiu, kad tai įmanoma, bet neturiu tam jėgų.



Bevaisės paieškos,
Betikslės,
Gilios,
Su potekstėmis žinutės,
Bepotekstės žinutės,
Trumpos žinutės,
Į kurias įbrendi ir džiaugiesi,
Įbrendi ir skęsti,
Ir džiaugiesi…

Mano paltas šlapias nuo stiklo karoliukų.

Aš laiminga tik trumpomis žinutemis.
Išmokau gyventi
Ir nieko negauti.
Išmokau nebesitikėti.
Išmokau džiaugtis tik tuo, ką turiu.
Aš nieko neturiu…
Supratau tai tylai įkišus koją.

Atleisk man, Viešpatie, aš nieko neturiu…