Lyjant lietui

Už lango siaučia audra, o ji rami namuose. Lietus barbena į langą, grodamas dar negirdėtą muziką. Ji suklūsta. Kūnas įsitempia. Ji stengias įsiminti tuos lengvus, lyg pirštų prisilietimai akordus. Ji stengiasi išgirsti... Prieš akis susilieja  žodžiai. Tekstas tampa neberišlus. Raidės tai priartėja, tai atitolsta. Ji pakelia galvą nuo knygos ir pažvelgia pro langą. Stiprūs vėjo šuorai, griausminga jėga, traukia nuo medžių lapus. Senasis beržas tarsi pritaria aidinčiai ir ją raminančiai lietaus muzikai ir linguoja kartu. Jis tarsi šoka senąjį praeities šokį, bandydamas prakalbinti ją. Vėl tapti svarbiausiu gyvenime... Ji vangiai šypteli ir leidžiasi į slapčiausius labirintus, kur tolimiausiame kampe, blanki dėmė-prisiminimai...
Ta vasara, kai su tėveliu sodino medelį. Senąjį beržą. Tada jis buvo visai mažiukas... Tėvelis iškasė duobę ir pasodino tą nedidelę šakutę, su vienu vieninteliu lapeliu viršunėje. Tą vakarą palijo lietus ir palaistė medelį. Medelis augo. Keitėsi metų laikai. Keitėsi gyvenimas, keitėsi ji. Seniai nebėra tos mažos mergytės, kuri dažnai būdavo prie jo. Ji eidavo išsikalbėti didžiajam medžiui, o kartais tiesiog sėdėdavo ir verkdavo po juo, susipykus su mama. Čia ji patyrė savo pirmąjį bučinį, būtent ant jo kamieno ji išraižė savo ir to kaimynų bernioko vardus. Čia ji sėdėdavo vasaromis ir žiemomis. Po juo ji sėdėdavo tylomis arba atvirkščiai-kalbėdavo valandų valandas. O beržas lengvai linguodavo ir tarsi pritardavo jai savo ošimu. Kartais atrodydavo, kad įsiklausęs gali išgirsti jo šnabždesį, jo žodžius. Tada ji galėjo girdėti jį, galėjo svajoti. O dabar...
Ji vėl žvilgteli į medį. Pažvelgia į taip artimą širdžiai vaizdą, tyliai stojasi ir eina iš namų. Eina į lauką. Lietus pliaupia nesustodamas, bet jai nesvarbu. Ji šlapiais, prilipusiais prie kūno drabužiais, tuo lietaus kvapu, persismelkusiu į odą, permirkusi, išsidraikiusiais plaukais, bet šypsodamąsi  eina artyn mežio. Lietus plauna jos kūną, o ramus senuko beržo ošimas ramina sielą. Ji sėdasi ant pažliūgusios žolės, nugara atsiremia i seną kamieną ir pradeda kalbeti.
Nežinia, sau ar beržui... Ji kalba, o jis tyli ir klausosi. Jos žodžiai ir jo ošimas susilieja, kaip susilieja lietus lašai su ašaromis ant jos skruostų...