Laiškas

Pažiūrėk į besileidžiančią saulę,
Tai aš į tavo veidą žvelgiu.
Pajausk besiplaikstantį vėją,
Tai aš tavo plaukus liečiu.
Įsiklausyk į vakaro tylą,
Tai aš šnibždu tau – myliu...

Palauk,
Ties šiais žodžiais sustoja mano ranka,
Paklausyk,
Ar tikrai juose gyvena tiesa?

Nesu nei saulė, nei mėnulis,
Netgi vėju nelemta būti,
Neperplauksiu giliausių vandenų,
Neskinsiu tau naktimis žvaigždžių.
Tik pažiūrėk koks aš esu,
Toksai kaip daugelis žmonių,
Nesu stebukladarys,
Burtai man svetima sritis.
Daugiausia ką tikrai galiu -
Atnešti tau kas vakarą gėlių,
Bet tai taip menka ir niekinga,
Kai žodžiuose fantazijos nestinga.
Nejau stebuklų pasaulyje nėra
Ir karaliauja tik pilka rutina?

Tik kodėl iš milijardų kelių -
Sakai - tau vienintelis esu?