kai rytas dar skverbias
į šešėliais nutrupintas sienas
stiebiesi pro langus
iš baroko laikų neišaugus
mat tas čiaudulys
tarsi visi paukštukai
norėtų iš tavęs išeiti
tai tik lietus
kurį girdi neatsimerkus
ir dėlioji sau Užupį
mintyse vis dėlioji
klausaisi tenykštės melodijos
net pamiršusi kaip
ten tylu