Šviežia dobiliena kvepia
sužiedėjusi duona.
Skobtelėjusi, tarpupirščiais
besipinanti, ji tankiai
trupa ant kelių.
Sudžiūvusi, juodbruva pluta,
aštrių ašmenų liečiama,
krenta ant nuogo grindinio.
Kantriai išnešiotas
tikėjimas: ji bus lengva!
Ir matai viską
traiškanotomis akimis.
Kojomis bandai
neužpūstą duonos
kartumą pajusti:
stiebiasi sočios rankos,
susibėga vienon vieton-
nuguls gimtus
rugių laukus.
Ir duoną girdėsi
vakarais besipinančią
į sausą žolę.
Nuo šlaito švokščiančią
po akmenimis.
Matysi perkaitusią saulėje.
Dalgiams žvangant,
šnabždančią maldas.
Ir savu netikėjimu
užklostysi juodos
duonos poilsį.
Sugersi salsvą jos
lengvumą.