Krantas buvo kitoks, subyrėjusiomis valtimis ir sutrūnijusiais irklais priminė šlapias pjuvenas senelio malkinėje, kai lydavo, o šiferinis stogas drebindavo seno šuns būdą.
Senelis nematė to kranto, nes tas krantas iš kitos mano vaikystės valstybės. Ji yra dabar tyliais devynioliktaisiais gyvenimo metais. Fotošopo programa iškerpa gilę, valties lentą, ežero plotį. Bet niekada neiškirps tavo buvimo. Krantas egzistuos tik tol, kol būsi tu. Esi vagis be nuotykio, be pasidalijimo džiaugsmo.
Pastarosiomis dienomis man nieko nenutiko, gatvės suraizgė kojas, parklupdė melstis prieš žibintą. Moteris žeidėsi, kad gražiau lipti per tiltą, nei kirsti bėgius. Gražu. Negražu. Kojos nesidėlioja gražiai, nes jos slysta per įkaitusią geležį, kad neįklimptų smaloj ir žingsniai netaptų velniškais.
Iš pietų atslinko moškės, jų sukandimo debesys prie senojo kranto susiūdavo ant odos įvairaus raudonio vaivorykštes. Dabar dėl globalinio atšilimo ir šiaurėje jos pasimetusios nedarnių sąjungų vaisiai kedena netikrąją dermą. Senelio žvaigždute, kuri niekada nesensta, tas vietas teplioti yra gera. Kažkada su sese raudono indelio turiniu išsitepliojome akis. Vokai degė, buvo sunku netikėti, kad nakčiai atėjus tu miegosi, o vokai jaus aušrą už šimtų kilometrų. Vokai buvo popieriniai lyg iš jų būtų kątik išimtos šiltos spurgos. Permatomi. Vanduo irgi permatomas, bet nėra jokios žuvies, jokio žvejo praminto takelio. Ne tavo valioje įsakyti žuvims neršti.
Ar galvojai kada, kas būtų, jei tavi pirštai turėtų smegenis ir kaskart nuspręstų kam reikalingas palietimas ir paglostymas, dešimt skirtingų nuomonių, o kojų pirštai niekada nesiirtų link nendrių, jų apatinis skausmas prasmingesnis už tavo žvilgsnį.
Vėjai į balkoną primetė samanų, daug žalių ir aišku bešaknių. Žaluma visur persekioja, atrodo, vasara tik ir užsiiminėja fotosinteze. Tas krantas tolsta dėl visuotinio atšilimo, o tu žalėji, pirma pirštai, vėliau akys, lūpos, pabaigoje dantys ir nagai. Tapai dar vienu išsikvėpusiu objektu, dėl kurio kiti kvėpuoja.