Krantai

Krantai aukšti be galo ir geltoni
Neteks pasiekti jų, lėtai suklupti
Gal būt iškilę po nakties klajonių
Žalčiai sparnuoti padeda pasprukti

Tai vilčiai paskandinusiai tikrovę,
Įžvelgt neleidusiai pasaulio bambos
Ir pastatyti melsvąją tvirtovę
Dabar ten tik šešėliai baldos...

Juodi, sunykę ir sudžiūvę
Jie trokšta čiulpti tavo kraują
Greičiau skubėk, kol nesugriuvę
Tie laiptai tirpstantys prieš saulę...