gera

Prieš akis –
sena medinė spinta,
tartum metų metus
nerakinta.

Vos įžiūrima rakto skylutė,
seni rūbai,
pelėsio koktus kvapas –
dar niekados taip rūbai nekvepėjo,
taip rūgščiai ir gardžiai.

Paėmus raktą į rankas.
Slapta rakindama duris,
jaučiu-
smerkiančius žvilgsnius-
visų tų akių,
gyvenusių kadaise čia...

Durys graudžiai sugirgžda
lyg širdį pervertų šimtai kardų.

Štai voras
varinėm kojom stripinėja,
vis nerdamas
lipniąsias savo pynes.
Gal prilips?
nelaboji,
kraujo pritvinkusi būtybė.

Iš dulkių prisirpusios dėžutės
girdžiu užkimusį niuniavimą.
kadais ši
(dabar jau pragerto balso)
melodija
nublokšdavo mane į svajų,
pilną muilo burbulų,
pasaulį.

Mėlynas megztinis.
suvarstytas kandžių,
klaikaus puvėsio tvaiko-
jaunystės saldžios dienos
jo prabėgo.

Gera. Oi kaip gera.
Prisiminimuose užuosti
vaikystės kvapą.