Užeik...

Ir mano akyse taip spindi ne banalūs žodžiai,
Lietus išdarko tiktai tai, ką nori.
O aš nebejaučiu, kad gal nuspręsti moku,
Kieno tu vaikas ir ar dar jauties kitokiu.

Mirtis nė motais su tavaisiais žodžiais,
Kurie prikeltų gal net patį protą
Ir žolynais kur dar kartais bėgam,
Juk teks vistiek ištiesti kojas.

Tad kūnas nedrebės, kol nekovos su dūžiu,
Neplauks tie kas nemoka virsti plūdu.
Pamiršk, kad vaikas nemokėjau atlaidžiauti- 
Dabar į visa tai galiu jau spjauti!

Ne šimtas ir ne begalės naktų prabėgo,
O mano šypsena, žiūrek, dar neatlėgo.
Užeik- juk taip trumpam atvykom,
Ir jau berods vieni vis po truputį liekam.