Apokalipsės saga

Skruzdėliukai lenkiasi per vieną savo kūno jungtį,
nors gal, atrodo, neįmanoma perlenkti sąnarių
kitaip, nei Tėvas būtų panorėjęs,
bet skruzdėliukai tiki, jog palenks Valdovą šiuo bevaisiu stebuklu
(būdu)

Kodėl juos apstojo veidmainių apatija,
kaip ką tik suputojusį vermutą legionas įkyrių musių?
Antai, galbūt tos musės reiškė atėjimą gėrio pranašo,
o skruzdėliukai, skruzdėliukai tegalėjo šokt pagal dūdelę jų... Tarp priešpriešų pusių
stovėjo jie fronte,
o Tėvas ir sūnus - avangardų „fasade“...

Jis tuoj parodys savo galią, sūnelis, gimęs Eliziejaus bruožų formatu,
atkeršys, kad gimdeiva buvo visagalis, geriausias iš gerų, bei pamažu,
„ambrozijos“ pasotintas, prijungs prie savo venų
mirtingųjų kraujo gyslas - taip taps aukščiausiuoju Antikristu.

---

... Kai pateptasis priešais Judo tautą skerdė ėriukus
ir savo vardą tepė jų šventu krauju,
(šio paskato dėka)
griuvo Jeruzalės sienos, ir iš plytų, kadaise su meile degtų,
restauravo „aukso“ sienas sinagogų
ir švariai apglaistė jas satanizmu...

Degė žemė Judo, supleškėjo girios visos, kiek jų buvo ten, žydų ugnyje,
nebeliko nė menkiausio stabarėlio, liko
tik šėtono piktdžiuga. Pelenuose
sužlugo nukryžiavimas šventuolio,
kurs savo sielą laistė ydų vandeniu, kadais
turėjusio tekėti simboliniame gyvulio kūne,
ėriuko nekaltuolio gyslose, paskersto...

Kančia -
tai paskatas, iššieptas mesijo sarkastiškų žiaubtų,
idant Chaosas šis išguitų visą sielvartą
tokį nuodėmingą! Negali Tėvas prisiimt nevykusios jo atgailos...
Ir tenka rinktis tau - kentėti ar tamstai tą priverst daryt kitus. Prarajos
nasrai praris dievobaiminguosius tikėjimo vaisius,
ir liksime vieni... kuomet mistiškai išauš
Paskutiniojo Teismo Diena.
______________________
2007-05-30