Be pykčio

Kasryt vis tam pačiam bute
Randu vonioj tą patį laiką.
Jau gyvenau prieš tai, gal ne
Ir veidrodis raukšles iškraipė.

Dangus, pakibęs ant tvoros,
matyt išleido visą orą.
Palaukiu, kol gegutė iškukuos
Dar pagyventi metų porą.

Eva ku uoj uos iš namų
Ir parašau laiške: „Negrįšiu“.
Einu taip smarkiai, oj einu,
Bet varo myžt nuo vyno vyšnių.

Sakau - nei mest gyvent, nei ką,
Nei išprotėt gražiai per mirksnį.
Paimsiu virvę, bus taika -
Miške supynes pasidirbsiu.