tėvo pirštai sugrubę
arimą tik glosto
tyliai šnekas palaukėj klevai
būna - vakaras slenka
taip tyliai, nekosti
šalia kaimo pradunda
juodi traukiniai
ir šešėliai trobon
susėda už stalo
tėvas laužo plotkelę
rankos kyla žegnot
ir nutyla klevai
čia, gimtojoje žemėj
ir taip gera ant dūšios
taip gera žinot -
plūgas gelbėja šventąją
mūsų šalelę
ark broleli
ir tavo širdis uždainuos