žodis

ant mano antkapio viešpats
iškala nublukusį žodį,
kurio skambėjimą ir prasmę
jau pats yra andai prašvilpęs...
tik dar tarp kitko lyg prisimena
kad žodis tas kartu buvo su juo,
pačioj pradžioj
ir lyg atstojo žmoną,
o gal ir dar šiek tiek
gal pats jis buvo žodžio kūrinys
išblukusia barzda ir samanotom rankom,
su įrankiais palinkęs prie žolyno kapo...
...
šis darbas nedėkingas,
pamanė viešpats
ir nuėjo
...