Taip baigėsi vasara prie jūros.

sveika, Zirzule

Vieną šiltą vasarą trys uodai Zyzla. Kyzla ir Pasternokas išdykavo ant jūros kranto. Jie žaidė su  būriais poilsiautojų, maudėsi šiltoje jūroje, juos gaudė supykę pliažo fotografai ir kriauklių pardavėjai. Buvo taip linksma, kad uodams nuo juoko akys tapo žydros kaip dangus.
Gerai praleidę vasarą viena vakarą jie užmigo šalia šiltos jūros ir ryte prabudo krečiami skaudaus šalčio. Jūra ramiai skalavo smėlį, o kiek akys užmato – nebuvo nei vieno žmogaus.
-Mes vieni, - džiaugsmingai sušuko Kyzla. – Visa jūra priklauso  - mums.
-Pagaliau, - jam pritarė Zyzla, versdamasis kūlio nuo kopos.
Neilgai kvailioję, pasivartę smėlyje ir prisijuokę iki soties – uodai pajuto nepaprastai stiprų norą valgyti. Nusprendė eiti ieškoti, ko nors užkąsti.
Kokias tris valandas uodai brido pakrantės smėliu, ieškodami maisto, bet nieko nesutiko.
Jūros krantas buvo tuščias kaip poilsiautojo plikė.
-Kodėl poilsiautojai rudeni išvažiuoja? – galvojo Kyzla.
-Jeigu jie neišvažiuotų, vasara tęstųsi ištisus metus, - negalvodamas atsakė Zyzla.
-Žiūrėkit, - netikėtai sušuko Pasternokas. – Maistas.
Tikrai, tolumoje, kur bangos laižė smėlį, stovėjo žuvėdra.
- Poilsiautojas, - apsidžiaugė Kyzla.
-Mes išgelbėti, - pagalando savo straublį uodas Zyzla.
-Pirmyn, - sukomandavo Pasternokas.
Alkani kaip vilkai, trys uodai griūdami, klupdami vienas už kito, leidosi bėgti link žuvėdros.
Dar iš toli uodai išgirdo žuvėdros šauksmą:
-Mama, kodėl tu mane palikai?
Pasternokas išskleidė sparnus ir sustabdė savo alkanus  draugus.
-Sustokit, tai ne maistas.. Ji ieško mamos. Ji pasiklydo.
-Kraujo kraujo, - trypė kojomis Kyzla.
-Noriu gyventi, - kartojo Zyzla. – Leikit man gyventi
Pasternokas  pakišo špygą jiems prieš akis ir taip sutramdė savo išalkusius draugus.
-Pupa, - kreipėsi Pasternokas. – Kur šiauši?
-Kokia nesąmonė.. Motina mane pametė, - suklykė žuvėdra.
-Motina yra motina. Ką darysi?
-Einu pasiskandinsiu. Negaliu.. aš negaliu..
-O kur dabar tavo motina?
-Prie kažkokio švyturio. Ką aš žinau?? Vasara ji man metė: pirmą rudens dieną – varai prie švyturio. Argi, vyrai, tai logiška? Nesąmonė. Nežnau kokio dar ten švyturio. O kuri šiandien diena gal žinot?
-Šalta, - numetė Zyzla.
-Kraujo norisi.., - neišlaikė Kyzla.
-Šiandien pirma rudens diena.
-Tai klausykit, mažiai, kur ta nesąmonė švyturys? Man pas motiną reikia..
Uodai nurijo seilę ir sutiko palydėti vienišą žuvėdrą link švyturio.
-  Skrisk paskui mus, pupa, ir viskas bus gerai, - pasakė Pasternokas.
Greitai virš jūros pakilo žuvėdra, kurią lydėjo trys stiprūs, bet alkani uodai.
Artėjant prie švyturio staiga žuvėdraq suklykė:
-Mano vargšė motina, aš ja matau..
Prie švyturio buvo susirinkę milijomas žuvėdrų.
-Visos jos tokios, - liūdnai tarė Zyzla. - Reikėjo ją suėsti ir nieko neklausinėti.
-O aš jos pasiilgsiu, -  nusišypsojo Pasternokas.
-Ko pasiilgsi? – pastatė straublius uodai.
-VASAROS..

Jie apsuko tris ratus aplink visiškai tuščią pliažą ir  pasuko Vilniaus link.