[Sausumos Kareiviui]

Batai susminga į tuščių vagonų
purvą,
o jis vis galvoja, kur dulkės?
Afrika čia, ar Alžyras,
jam visai nesvarbu.

Senoji močiutė sapnuose jo rymo
ir verkia,
sapnų šalyje jie lieka tik du.

Užsimerkia kareivis ir išpučia dūmą
tarsi savo svajones pabėgusias.
Prisimena motiną, romią ir tylią
naktim, kai žaibavo ir sakė:
“Pavojus“- dangus.

Netikėjo nei jis, nei jinai netikėjo.
Bet kas tam jaunam, kuris rėkia:
“Ir karas nebebaisus man, nes mūšį laimėjau! „

Tik motina neberymo, neberomi, nebėra jau ramybės,
ji verkia tarsi lašais iš dangaus. Jis tiki.