Apie dešrelių šalį žinojo jis vienas

Yra šalis, kur viskas - namai, automobiliai, raketos ir net šviesoforai padaryti iš dešrelių.
Nerasite jos jokiame žemėlapyje, nes kur ši šalis paslėpta, žino tik vienas berniukas pasaulyje - Kasparas. Berniukui neseniai sukako šešeri metai. Kad jis greičiau augtų, amžinai skubanti mama kasdien Kasparui pusryčiams paruošdavo tris dešreles, pietums jis gaudavo tris storesnes dešreles ir vakare dar tris - tokias pačias kaip pusryčiams.
Kartą pusryčiaujant Kasparui iškrito pieninis dantis. Berniukas labai išsigando ir apvertė lėkštę. Dešrelės pariedėjo stalu, nukrito ant grindų ir nusirito po lova. Visi buvo taip susirūpinę iškritusiu dantimi, kad net nepastebėjo, kur jos dingo. Gal tik po savaitės Kasparas žaisdamas netyčia žvilgtelėjo palovin ir nustebo: ten buvo dešrelių pasaulio pradžia. Ir jis, mažas berniukas, gali jį pastatyti dar didesnį... Nuo tada ir mama linksmesnė tapo, nes nevalgusis Kasparas ėmė prašyti paruošti jam vis daugiau dešrelių.
Ji nežinojo, kad berniukas kaip visuomet suvalgo tik vieną dešrelę, o kitos nukeliauja į statybas po lova. Greitai dešrelių šalis pasidarė didelė ir galinga. Bet puikiuose jos rūmuose buvo tuščia ir nyku, nes čia nebuvo gražuolės princesės. Kasparas labai mylėjo po lova esantį pasaulį, bet paslapties apie jį niekam kitam nebuvo atskleidęs.
Kieme jis dažnai sutikdavo mergaitę Rugilę. „Ji galėtų tapti princese“ - pamanė Kasparas ir lyg tarp kitko tarė:
- Aš žinau, kur yra dešrelių šalis...
- Chi, - nusijuokė Rugilė. - Tokios šalies nėra.
- Nori pamatyti?
- Tokios šalies nėra, - pakartojo mergaitė ir nubėgo plevendama geltona suknele kaip tikra princesė.
Grįžęs namo iš vakarienės dešrelių Kasparas pastatė puikų kosminį laivą. Rugilei pasakojimas apie jį ir vėl pasirodė labai juokingas... Dar kitą dieną berniukas į kiemą atsinešė dvi dešreles.
- Nori? - ištiesė vieną Rugilei. Jie atsisėdo ant smėlio dėžės krašto ir skaniai suvalgė po dešrelę. Tada Kasparas vėl pasiūlė:
- Nori, aš tau parodysiu visą dešrelių šalį? Rugilė paėmė jo ištiestą ranką ir abu nužingsniavo į berniuko namus.
- Mama, mama, - tik duris pravėręs džiugiai sušuko Kasparas. - Rugilė į svečius atėjo.
- Kaip gerai, - nusišypsojo mama. - Galėsite su katinu pažaisti...
Kasparas skubiai murktelėjo po lova ir iš nuostabos net išsižiojo - ten, kur dar ryte stovėjo pati nuostabiausia dešrelių pilis, dabar gulėjo storas, gauruotas katinas. Berniuko skruostais nusirito ašaros.
- Ko tu verki? - paklausė Rugilė.
- Mano šalies nebėra...
- Taigi sakiau, kad ir būti negali kažkokios dešrelių šalies, - gūžtelėjo pečiais Rugilė. - Ach, koks mielas jūsų katinėlis...