Dar gyvenu

Išsivaduosiu- tu neverk,
Neslysta kojos man ant ledkalnio- ištirk.
Išsigalvosiu ir suplyšiu su širdim perpus,
O tu pamiršk ramybės tuos išpaikintus šarvus.

Tu jau skaityk iš oro ar iš to ką kūrei pats,
Nes gi neverta tau mane išgirst.
Jau nebe pirmas kartas kaip alsuoji,
Tad nežiūrek į ten, kur niekam gal neegzistuoji.

Ir padalinsiu savo tavo džiaugsmą aš net tam, ko nekenčiu,
O tu pamiršk, kad man tapai žmogum.
Nulijo jau tas kalnas iš stiklų
Ir nieks nežino ar aš dar gyvenu.