* * *

***

vakar lijo
prilijo man
stačiai į širdį
balos kartėlio
apavą vilgė
ir lūpas –
tavo prikimęs
alsavimas
Krito į veidą
veidą nubalino
iškreipė
stoglangiais sruvę
lašai

pamiršai
kaip pelenus
purčiau nuo
lūpų (atrodė –
ramybę)
surinkt negalėjau –
sukrito į
rytdieną

(pra) šokdami
Čia ir Dabar

ir šuorų
užgožtą vėją
ir tavo charizmą –
mano silpnybę

Ir kur
pasidėti
kai šiandien
“šiandien“
nebelikę