Netikras Kazio Petraičio gyvenimas

Vienoje broliškoje šalyje gyveno du broliai. Kazys buvo bedarbis, o Leonas turėjo gamtinių dujų pumpavimo stotį, kaip sako Lietuvoje “ sėdėjo ant vamzdžio”. Leono turtas netilpo nei kišenėse nei bankuose.
Mato Kazys, kad – tušti aruodai o, prieš akis tik du keliai: pavogti – į kaleimą pavogti ir vel į kaleimą arba palikti gimtus namus.
Eina jis pas brolį.
-O ką tu man duosi? – išgirdo brolio klausimą Kazys ir išėjo.
Kazys pardavė paskutinius savo daiktus ir nusipirko turistinėje agentūroje “Laimės žiburys” kelionė į kalnus.
-Prieš mirtį norisi pamatyti kalnus.
Sėdi Kazys kalnuose – alų geria . Ogi žiūri ant kalno žiburys dega.
-Štai ir mano laimė, - pasakė Kazys. Užsidėjo slides ir nučiuožė link savo laimės žiburio.
-Ot, kad tave kur, - prisiminė jis. – Per tą skubėjimą pirštines palikau. Kaip aš dabar tą ugnį, savo laimė, plikom rankom paimsiu? Reikia sugrįžti…
Grįžta Kazys atgal ir mato: jo paliktą alų kažkokia sena moteris geria.
-Tu kodėl mano alų geri? – klausia Kazys.
-Aš esu tavo Nelaimė. Va, galvoju išgersiu alaus ir slides pasipusčiusi paskui tave čiuošiu.
Supyko Kazys iškvietė policiją ir sako:
-Ta moteris mano alų išgėrė.
O toje pasakiškoje kalnų šalyje buvo tokie griežti įstatymai: tik išgeri ne savo alų policija tave pagriebia už sprando ir lazdų lazdų. O jeigu žodį  prieš - tai iškart į cypę  sodina.
Atsidūrė vargšo Kazio Nelaimė kalėjime, priedo dar ir lazdomis jai per padus čiaukšt čiaukšt.
O Kazys tik slides pasipustė ir į kalno viršūnę. Laimės žiburį į kišenę - ir namo.
Turtingai pradėjo gyventį – auksinį laikrodį nusipirko, dešrą kasdien  valgo, kiaušinienę iš keturių kiaušinių kepa.
Ateina brolis Leonas:
-Tu iš kokio turto kiaušinienę iš keturių kiaušinių čirškinį? O auksinį laikrodį gal iš bedarbio pašalpos nusipirkai?
Apsakė Kazys broliui savo nuotykį tolimoje šalyje, net kalėjimą, kur senoji jo Nelaimė kankinasi nurodo.
Leonas vamzdį  su visais kranais pardavė ir žaibo greičiu  tolimoje šalyje atsirado.
Stojo prie  kalėjimo vartų ir ne savo balsu kriokia:
-Atiduokit mano bobulytę.
O policininkas jam sako:
-O tu pinigo turi, kad balsą prieš valdžią keli?
Apipylė pinigais policininką Leonas ir bobulytę po valandos už pakarpos laikė:
-Na, bobulyte, na, geroji, keliausim mudu pas mano mylimą brolelį Kazelį…
-Ė, - sustabdė jį Nelaimės pranašė. – Tai jau – ne, meldžiamasis, špygą aš tau pas tą asilą eisiu. Nenoriu, kad per jo kvailumą man padus svilintų ir dar po kalėjimus tampytų…Gyvensiu pas tave – mano išgelbėtojau, geradarį tu mano išsvajotasai…Kaip tu man patikai, kad mirsiu – neužmiršiu..
Taip ir apsigyveno Nelaimė Leono namuose.
Galų gale net už elektrą nebegalėjo susimokėti ir visas Leono turtas nuėjo – šuniui ant uodegos.