Atsigręžiu –
Mano pėdos apsipylusios
Mažais nepasitikėjimo žiedeliukais.
Žinau –
Šventoji nesigręžiojimo taisyklė,
Juokingieji druskos stulpai.
Prisimenu –
Kaip nuolatos sėjai tas sėkliukes:
Netikėjimo, nepasitikėjimo, įtarumo.
Gal –
Dabar ir man pasėti vieną,
Bet didelę, visą tave apgulančią.
Tada –
Galėčiau palikti stebuklų lauką
Išsinešdama visus veidus ir kaukes.
Nemėgstu –
Lašinti kraujo po vieną skeveldrą
Palikdama rankas arba kojas.
Kartais –
Darau grandiozines operacijas
Savo kvailam organizmui.
Nežinau –
Atsigręžiau, suklupau, neklystu..,
Atleisk, tavo veidas gali būti žiaurus..?
Atleisk –
Gali būti tiek pat protinga, kiek ir kvaila-
Vienas prie vieno, bet nemesiu monetos.
Atleisk –
Tavo veidas gali būti žiaurus,
Žiauresnis nei visas pasaulis...
o jau mažybiškas, o jau grožybiškas! :)) Nu gi fainai čia tas ašaras atvaizdavot. tik man įdomu kokie "žiedai" bus iš Didžiosios sėklos? tikriausiai kaip iš tos stebuklingos pupos :DDD. labai keistai eilius pasisuka nuo vidurio kita linkme, nors galbūt taip ir turi būti, turint omenį, kad sulaužai šventasias taisykles. Pabaiga netgi primena S.Kingo Starko portretą. na manau čia tik man :DDD