Skausmas

Filosofai jau senų senovėje pastebėjo, kad žmones pirmyn varo tik skausmas. Visa kita yra tik antraeiliai dalykai. Tik skausmas pažadina užslėptas mūsų galimybes. Tik skausmas gali prikelti naujam gyvenimui...

Skausmas. Skausmas varstė visą kūną. Kvėpuojant draskė krūtinę. Tikriausiai lengviau mirti nustojus kvėpuoti, nei tęsti gyvenimą kenčiant tokį skausmą. Tačiau būtent šis skausmas prikėlė žmogų gyvenimui. Pirmiausiai pabandė pajudėti, bet tepavyko sudejuoti. Tai sukėlė naują skausmo bangą, kuri visiškai sugrąžino sąmonę. Pagaliau žmogus atsimerkė ir pabandė apsidairyti. Jis buvo diržais prisegtas prie kėdės kažkokiame metalo lauže. Priešais matė prietaisų skydelį, kurį dengė rausvi dažai. Protas bandė apdoroti gaunamą informaciją, tačiau tai buvo per sunki užduotis. Tik užplūdus naujai skausmo bangai žmogus suvokė, kad prietaisų skydelis aplietas krauju. Jo krauju. Kelias akimirkas žmogus galvojo apie tai, tačiau nepavyko išmąstyti nieko protingo. Galiausiai jis įsiuto. Juk tai jo kraujas ant prietaisų skydelio, tarsi kokie dažai... Pagaliau žmogus prisivertė pajudinti rankas ir atsisegti diržus. Kūnas be jėgų susmuko ant prietaisų skydelio. Prieš akis matėsi kažkas panašaus į laikrodį. Viena rodyklė sustingusi prie nulio, kita – prie šimto. Keistas laikrodis. Žmogus vėl neteko sąmonės.
Skausmas. Žmogus vėl pramerkė akis. Galva veikė geriau, be to skausmas jau nebebuvo toks stiprus. Žmogus pabandė prisiminti kaip čia atsidūrė, tačiau atmintis neklausė. „Velniop!“ – pamanė žmogus. Kelias akimirkas paspoksojęs į keistąjį laikrodį žmogus nusprendė, kad reikia lipti lauk iš lėktuvo. Lėktuvas! Štai kaip vadinosi metalo laužas! Piloto kabinos gaubtas buvo išlakstęs į smulkius gabalėlius, taigi nebuvo jokių problemų išlipant lauk. Gal tiksliau reikėtų sakyti išdrimbant. Žmogus, susmukęs ant žemės, pajuto, kad vėl temsta sąmonė. Nors iš visų jėgų pabandė kibti į šį pasaulį, tačiau... Tamsa.
Skausmas. Aplink tvyrojo prieblanda. Greitai sutems. Žmogus suprato, kad reikėtų susirasti kokią priedangą. Kam? Kodėl reikalinga priedanga šioje dykynėje? Aplink tėra sprogimų išdraskyta žemė. Kažkas vertė apsidairyti. Žmogus šiaip ne taip atsisėdo ir apsidairė. Griuvėsiai. Gal už kilometro... Gal šiek tiek tolėliau... Reikia keliauti iki jų... Kam? Paprasčiausiai reikia. Taip liepia instinktai.
Skausmas. Žmogui siaubingai skaudėjo koją, kai žingsniavo. Tačiau reikėjo eiti. Griuvėsiai artėjo. Jų buvo labai daug... Tai buvo miestas... Žmogus žinojo, kad jei eitų į vakarus, ten, kur dabar kybojo saulė, pasiektų vandenį. Daug vandens... Žmogus nepajėgė prisiminti iš kur tai žino, bet tai nebuvo svarbu. Pagaliau žmogus pasiekė pirmuosius griuvėsius. Kadaise tai turėjo būti gražus namas... Kadaise... Dabar iš jo telikęs tik pirmasis aukštas, o kai kur pro grindis šviečiasi rūsys... Netinkama slėptuvė... Slėptis nuo ko?
Skausmas tvyrojo visur. Atrodė, kad šis sugriuvęs miestas bando papasakoti viską ką matė... Ir pagaliau surado klausytoją. Vienišą šlubą žmogų, slenkantį gatve, nusėta nuolaužomis. Žmogus slinko paskendęs savo mintyse. Karas. Ilgas karas. Naikintuvas. Skrydis. Priešo naikintuvai. Kautynės, valdymo praradimas. Tamsa. Priešo teritorija. Žmogus slinko svarstydamas kada pasirodys gelbėjimo komanda? Ji turėtų pasirodyti ryte. Skrydis užtruko visą naktį, kautynės įvyko ryte... Gelbėjimo komanda atvyksta po paros... Pratempti iki ryto. Ne tiek ir daug. Aplink visiškai sutemo. Slinkti pirmyn, kai kiekvienas žingsnis sukelia skausmą ir dar beveik nematant kelio buvo tikra kankyne. Tačiau reikia susirasti slėptuvę.
Baimė sukėlė naują skausmo bangą. Priekyje matėsi šviesa. Tikriausiai laužas. Atrodė, jog kažkoks beprotis nusprendė susikurti laužą pačioje matomiausioje vietoje. Protingiausią būtų laužą aplenkti, tačiau smalsumas, o tuo pačiu ir baimė darė savo. Žmogus nusprendė pasižiūrėti kas tas beprotis. Šiek tiek paėjęs žmogus išvydo ir laužą. Regis jis degė šiaip. Be jokio prižiūrėtojo. Dviejų gatvių sankryžoje. Netoli nuo namo, griuvusio tiesiai į sankryžą. Žmogus slinko pirmyn, kol atsidūrė visai prie laužo. Nieko nėra. Staiga kažkas sukrebždėjo už nugaros. Žmogus žaibiškai atsisuko rankoje spausdamas pistoletą. Tik dabar suprato kas jam maišėsi prie kojos visą kelią. Žmogus ir pistoletas žvelgė į nepažįstamąjį. Šis sėdėjo prie griuvėsių. Užsivilkęs neperšaunamą liemenę, kuri atrodė visiškai nauja. Ant kelių pasidėjęs šalmą, kuris kažkuo priminė piloto. Ant žemės gulėjo keistas ginklas, tikriausiai, automatas. Žmogus taikėsi į nepažįstamąjį. Vaizdas ėmė lietis. Tamsa ir skausmas.
Žmogus pramerkė akis, jausdamas klampų skausmą. Kol nepatiri negali net pagalvoti kokias formas gali įgauti kančia. Žmogus gulėjo ant dėžių, o prie jo klūpojo nepažįstamasis. Jis kažką pasakė, tačiau joks garselis neatsklido pro skausmo uždangą. Priešas, tai tikriausiai priešas! Ir jis nori sužinoti slaptą informaciją! Staiga žmogus viską prisiminė. Viską, viską nuo pat gyvenimo pradžios iki šios akimirkos. Skausmas ir tamsa.
Žmogui sąmonė sugrįžo lėtai. Nepažįstamasis! Žmogus pabandė atsisėsti, tačiau jį sulaikė tvirtos rankos. Be to, nebuvo jėgų. Žmogus atsimerkė ir pažvelgė į nepažįstamąjį. Šis, atrodė, žvelgė su keistu liūdesiu. Tikriausiai jį galima pavadinti gražiu. Gana tamsūs trumpi plaukai, mėlynos akys. Porą dienų neskusta barzda. Jis liūdnai nusišypsojo ir prabilo:
- Kaip jautiesi? – balsas buvo kiek prikimęs ir pavargęs. – Lūžę šonkauliai, be to išnarinta koja... Kaip tu iki čia sugebėjai ateiti?
Tyla. Nepažįstamasis kelias sekundes nieko nesakė. Liūdnai šyptelėjęs prabilo vėl:
- Tikriausiai, manai, jog esu tavo priešas... Tavo vietoje ir aš taip manyčiau. Ir šiaip mūsų pokalbis prasidėjo nelabai gerai... Aš gydytojas Rolandas, o tu, žinoma, jei nemeluoja užrašas ant uniformos, esi Stela. Malonu susipažinti.
- Keturi šimtai penkioliktos eskadrilės leitenantė Stela Braun. Jūs turite mane pristatyti į karo belaisvių stovyklą, kur mano likimą nuspręs vyriausybė. Iki tos akimirkos atsisakau ką nors sakyti.
Gydytojas žvelgė į jos akis. Rolando akyse mainėsi liūdesys su įtūžiu. Kai jis prabilo, atrodė, jog užkimo dar labiau:
- Mano valia būtų, sterilizuočiau jūsų išgamas vadus, po to juos vieną po kito sunaudočiau kaip atsarginių organų šaltinį. Jie siunčia į karą moteris ir vaikus, o kartais ir tą, ir tą vienoje krūvoje! Kiek tau metų?
Stela jau žiojosi atsakyti, tačiau paskutinę akimirką susilaikė. Gydytojas sarkastiškai šyptelėjo.
- Spėju, jog tau devyniolika. Daugiausiai dvidešimt. Tau reikėtų sėdėti kokiame universitete, o ne naikintuvo kabinoje... Ko jus moko mokykloje? Šimtas vieną būdą kaip pribaigti žmogų?
- Mes įgyjame naudingų žinių. Kokių – ne jūsų reikalas. – atkirto Stela.
- Jūs mokotės istorijos? Ar tai nenaudinga? Jums ką nors teko girdėti apie Penktąją ekspediciją?
- Jums nepavyks nieko sužinoti. – atkakliai pakartojo Stela.
- Tikriausiai, nesimokote. – atsiduso gydytojas. – Seniai seniai, kai dar nebuvo viso šito karo, egzistavo žmonių grupė, pasinėrusi į tyrimus. Jie surengė penkias ekspedicijas. Pirmosios dvi į Mėnulį. Reikėjo užkariauti bent artimiausią kūną nuo Žemės. Be to tai buvo gera laboratorija ir tyrimų poligonas. Dar dvi ekspedicijos išskrido į Venerą. Pirmoji buvo nesėkminga – pusiaukelėje sprogo variklis ir žuvo visa įgula. Antroji pasiekė Venerą, tačiau po metų sugrįžo, nes išgyventi ten buvo per sunku. Galiausiai buvo surengta penktoji ekspedicija. Ji iškeliavo likus porai dienų iki karo pradžios.
Atrodė, jog Rolandas pats prisimena tuos laikus. Jis žvelgė tik į jam žinomas platybes. Nors Stela turėjo netikėti, tačiau negalėjo nesiklausyti ar pertraukti. Gydytojas istoriją pasakojo kaip keistą pasaką:
- Kelionės tikslas – Marsas. Prasidėjus karui žuvo Mėnulio bazė. Žemė užmiršo, kad vienas kosminis laivas išskrido į raudonąją planetą. Ekspedicija ją pasiekė ir įsikūrė. Tai buvo pirmoji kelionė su tokia milžiniška įgula, nes vienaip ar kitaip žmonės turėjo išgyventi Marse bent pora metų. Jiems tai pavyko. Jie išgyveno toje nesvetingoje planetoje. Jie sukūrė ten savo namus, nes grįžti į Žemę niekas nenorėjo. Kas norės grįžti ten, kur nuolat kariaujama? Ir štai po keturių metų mus prisiminė.
Gydytojas nutilo ir kelias akimirkas tylėjo. Akimirką jo akyse blykstelėjo pyktis. Po to jis ramiu balsu tęsė savo pasakojimą:
- Pusiaukelėje tarp Žemės ir Marso, spėjama, jog susidūrusi su kokiu kitu kosminiu kūnu, sprogo megatonos galingumo atominė galvutė. Vėliau po vieną tokią mums atsiųsdavo kas du metai. Mes jas numušdavome toli nuo planetos... Mums išsilaikyti buvo ir taip labai sunku... O čia dar dovanėlės iš gimtosios planetos... Tačiau kolonija išsivystė. Išradimai sekė vienas po kito... Dabar skrydis nuo planetos iki planetos netrunka kelių metų, užtenka mėnesio ar dviejų... Ir štai prieš dvidešimt metų žemė nustoja siuntinėti raketas su atominėmis galvutėmis. Gal tavo gimimo dienos proga? Mes sunerimome: gal žemiečiai sugalvojo naują ginklą? Galiausiai nusprendėme išsiųsti ekspediciją į Žemę ir sužinoti kas čia vyksta.
- Visos ekspedicijos buvo nesėkmingos! Tai žino kiekvienas! – sušuko Stela.
- Tikrai? – niūriai nusišypsojo gydytojas. – Ar žinai, kad šiose gatvėse džiūgavo minios žmonių, kai pirmoji ekspedicija pasiekė Mėnulį? Ar iš viso žinai kur tu dabar esi?
Rolandas įmetė kelias šakas į laužą. Giliai atsidusęs jis vėl prabilo:
- Paryžius. Jam neteko patirti nė vieno branduolinio smūgio. Tai ką matai aplink padarė paprastos bombos... Raketos... Patrankų sviediniai... Marsas nežino kaip reaguoti į šį nesibaigiantį karą... Mes pradėjome kurti bazes Jupiterio palydovuose, tačiau... Mes norime patekti į artimesnę Saulei zoną. Venera, Merkurijus... Žemė. Tačiau Žemė mums kelia nerimą. Kas jeigu jums kils noras subombarduoti Veneros bazę?
- Jei tai tiesa, tai kodėl jūs nė piršto nepajudinote, kad padėtumėte? – sušuko Stela, jausdama akyse pykčio ašaras.
- Padėti kam? Jums, Amerikos Jungtiniam Kariniam Blokui? Ar Eurazijos Jungtinėms Pajėgoms? Abi pusė vienodai kaltos dėl karo. Be to, mes turėjome ir savų problemų. Pirmiausiai buvo milžiniškas mirštamumas. Retas sulaukdavo dvidešimties metų. Po to gyventojų perteklius. Mes tik penkiolika metų galime džiaugtis stabiliu gyvenimu. Galime elgtis laisvai. Prisimenu kaip aš su tėvais švenčiau savo keturioliktą gimtadienį – pirmąjį, kai nereikėjo dėl nieko jaudintis. O ką darėte jūs? Pjovėte gerkles savo artimam ir kas pora metų siųsdavote mums po bombikę. Tiek jūs iš Amerikos, tiek anie iš Eurazijos. Jei nors viena būtų pasiekusi tikslą... Nebūtų likę nieko.
- Tai ką tu veiki čia? Žinoma, jei manysime, kad tu iš tiesų iš Marso. – išrėkė pilotė ir pasigailėjo, nes ėmė siaubingai skaudėti krūtinę.
- Gelbėju šitą suknistą pasaulį. – lediniu balsu atsakė marsietis. – Nes noriu tikėti, kad čia dar verta ką nors gelbėti...
- Planuoji sustabdyti karą? – piktai nusijuokė Stela.
- Nematydamas jokio padėties pagerėjimo Žemėje, Marsas labai rimtai svarsto grėsmės neutralizavimo galimybę. Tikslus antimaterinės bombos smūgis suskaldytų Žemę į šešis gabalus ir numestų juos į Saulę. Žinoma, šis variantas nelabai tinka. Dar svarstoma galimybė specialiomis atominėmis bombomis sunaikinti visas gyvybės formas planetos paviršiuje ir po žeme iki dvidešimties kilometrų gylio. Žinoma, mes maždaug šimtą metų negalėtume čia gyventi, tačiau mes įpratome laukti. Be to, užtruktų bioformų atstatymas, tačiau tai irgi netruktų ilgiau kaip pusantro amžiaus. Projektai jau paruošti, tereikia sulaukti sprendimo.
- Jūs taip lyg niekur nieko planuojate sunaikinti visą planetą? – pasibaisėjo Stela.
- Anksčiau ar vėliau jūs patys susinaikinsite. – beveik draugišku balsu tarė gydytojas.
Abu nutilo. Rolandas įmetė dar kelias šakas į laužą. Po to pasisuko į krūva su visokiais medžio gabalais ir ėmė rinktis tinkamus. Stela pažvelgė į marsiečio ginklą. „Žinoma, jei gydytojas iš tiesų iš marso.“ – mergina prisiminė, kad nė viena ekspedicija, bent oficialiai, nepavyko. Taigi, ginklas. Tarsi automatas, tarsi ne. Kaip automatui jis per daug sudėtingas. Visokie jungikliai, rankenėlės... Kol Rolandas nusisukęs ji galėtų pasičiupti ginklą, o tuomet... Stela kaip įmanydama tyliau nulipo nuo dėžių, iš kurių buvo padaryta savotiška lova ir nuslinko prie ginklo. Paėmė jį ir atsisuko į gydytoją. Šis sėdėjo prie laužo ir besišypsodamas stebėjo merginą. Stela kovodama su skausmu, kuris sukilo judant, prabilo:
- Dabar, nedarydamas staigių judesių, nusirenk! – nors balsas drebėjo, tačiau skambėjo gana grėsmingai. – Arba aš tau ištaškysiu smegenis!
- Žinai, kai studijavau Olimpo medicinos universitete, buvo tokia grupiokė. – gydytojo balsas skambėjo stebėtinai ramiai, jautėsi net pašaipos gaidelė. – Nimfomanė. Kartą ji norėjo mane nusitempti į lovą grasindama skalpeliu. Niekada nemaniau, kad sutiksiu ką nors, kas norės to pačio ir grasins pirmos klasės puolamuoju blasteriu.
- Aš rimtai... – vėl pradėjo Stela.
- Suprantu. – nutraukė Rolantas. – Ji irgi buvo labai rimta. Būtų aplinkybės šiek tiek kitokios parodyčiau tau randą. Na, o jei nori gali šauti. Laukiu.
Stelą šiek tiek nustebino toks elgesys. „Aišku, blefuoja!“ – pamanė. Niekis, ji parodys, kad kalba rimtai! Nukreipusi ginklą šiek tiek į šalį nuo gydytojo ji spustelėjo gaiduką. Ir nieko neatsitiko. Koks asilas palieka neužtaisytą ginklą? Gydytojas atsistojo ir labai ramiai išsitraukė nedidelį pistoletą. Mergina pabandė surasti spynos rankenėlę ar ką nors panašaus, skirto užtaisymui, o Rolandas kažką pareguliavo pistolete.
- Būk gerutė, padėk ginklą ant žemės. – marsiečio balsas buvo lygiai toks pat ramus.
Mergina dar bandė pasukioti vieną ginklo rankenėlę, tačiau gydytojas spustelėjo gaiduką. Skausmas. Tamsa.
Skausmas. Atrodė, kad galva po akimirkos susprogs. Praslinkus kelioms sekundėms lakūnė suprato, kad galva išliks savo vietoje ir nenustos skaudėti. Stela lėtai pramerkė akis. Netoliese sėdėjo gydytojas ir žiūrėjo į ją. Pamatęs, kad mergina pagaliau atsigavo, prabilo griežtu balsu:
- Skauda galvą?
- Siaubingai... – šiaip ne taip išstenėjo mergina.
- Nė kiek tavęs neužjaučiu. – atsiduso Rolandas. – Jeigu priglausite ir pamaitinsite alkaną šunį, jis jums neįkas. Tai esminis skirtumas tarp šuns ir žmogaus. Tai pasakė Markas Tvenas. Žinai kas jis?
Stela neatsakė. Ji buvo girdėjusi šį vardą, tačiau neprisiminė nei kur nei kada... Gal kažką pasakojo senelis? Tikriausiai... Jis visada kalbėdavo apie nenaudingus dalykus. Kaip gali žmogus manyti, kad šis karas neteisingas? Tikriausiai, teisybe sako, kad žmonės į senatvę išsikrausto iš proto... Merginos mintis nutraukė gydytojo žodžiai:
- Jūs nebemokate vertinti gyvenimo. – balsas skambėjo itin dusliai. – Nesuprantate ką reiškia saulė, šildanti tavo kūną... Nesuvokiate kaip nuostabu vaikščioti planetos paviršiumi be skafandro... Aš esu laimė kūdikis, nes esu pirmasis marsietis žengęs žeme. Neįsivaizduoji kaip aš džiaugiuosi...
- Kodėl tu čia atskridai? – paklausė Stela.
- Jau sakiau, kad man reikia ištirti kokia čia padėtis...
- Aš ne apie tai... – sušnibždėjo pilotė, nes neturėjo jėgų kalbėti garsiau. – Kodėl tu? Gydytojas. Juk tu ne kareivis... Ne diplomatas...
- Marse aš buvau stiprus. – liūdnai šyptelėjo Rolandas. – Žemė – sunki planeta. Aš buvau savanoris... Kaip ir daugelis kitų... Buvau savanoris, nes aš prisidėjau prie ginklo, galinčio sunaikinti Žemę sukūrimo. Nes aš sugalvojau planetos sterilizacijos planą.
Prie laužo įsivyravo tyla. Pilotė nustebusi žiūrėjo į gydytoją, o šis nenukreipė žvilgsnio nuo ugnies, nenorėdamas sutikti merginos akių. Stelai norėjosi užduoti šimtus klausimų, tačiau nežinojo nuo kurio pradėti. Pagaliau ji sutramdė savo mintis ir prabilo:
- Juk tu turėtum gelbėti gyvybes...
- Tai ir darau. – Rolandas vos prisivertė apie tai kalbėti. – Mes neturime iš ko rinktis. Marse nėra kareivių, mes negalime kovoti su Žeme... Žinoma, mes norėtume, kad viskas būtų kitaip...
- Jūs norite viską išspręsti naikindami ir negalvodami... – šūktelėjo mergina.
- Ir kas čia prabilo? – piktai nusijuokė gydytojas. – Ne mes kariaujame daugiau kaip šimtmetį!
- Juk negalima taip... – Stela pajuto ašaras akyse ir mintyse išsikeikė. Ašaros rodė jos silpnumą.
- Negalima šitaip kariauti. – tyliai ištarė gydytojas. – Jūs kariaujate dėl pačio karo. Tikriausiai niekas nežino kas šitą košę užvirė...
- Eurazijos Jungtinės Pajėgos užpuolė...
- Kai prasidėjo karas, - nutraukė Rolandas, - nebuvo tokio dalyko kaip Eurazijos Jungtinės Pajėgos ar Amerikos Jungtinio Karinio Bloko. Šios dvi kariaujančios pusės atsirado tik praslinkus dvidešimčiai metų nuo karo pradžios. Ir dabar kabinasi viena kitai į gerkles net nežinodamos dėl ko pjaunasi.
- Profesoriau, imk ir paaiškink kas ir kaip! – merginos balsas buvo persunktas sarkazmu.
- Mes turime tik teorijas... – liūdnai prabilo Rolandas. – Kažkoks trenktas kompiuterių nusikaltėlis, tikriausiai priklausantis kokiai teroristų organizacijai, įsilaužė į Indijos balistinių raketų valdymo sistemą... Spėjama, kad norėjo atakuoti Pakistaną. Deja įvyko kažkokia klaida ir kelios raketos smogė tiesiog į Jungtinių Amerikos Valstijų karines bazes. Tuo metu JAV prezidentas buvo kvėša persisunkęs militaristinėmis mintimis. Liepė suduoti atsakomąjį smūgį. Kelios raketos kliudė Rusiją. Po to derybos tarp šalių tęsėsi kelias dienas. Visa pasaulis į jas įsitraukė. JAV prezidentas labai norėjo nušluoti Indiją su Pakistanu. Visas senasis pasaulis pasakė, kad jei jankiai bandys čia daryti tvarką, tai išeis su aplaužytais ragais. JAV prezidentas pasiūlė visiems, kurie jam nepritaria paskanauti atitinkamais organais ir nušlavė Indiją.
- Nori pasakyti, kad karą pradėjome mes? – pasipiktino Stela.
- Karą pradėjo teroristas, - paaiškino Rolandas, - o visiems valstybių vadovams neužteko smegenų, kad netęstų karo. Derybų smulkmenas žinome labai tiksliai, nes jas transliavo viso pasaulio televizijos. Kas buvo po to... Kas buvo po to, geriau turėtum žinoti tu.
- Tu bandai apversti visą tai kuo aš tikiu... – beveik verkdama pratarė mergina.
- Ieškoti tiesos – nereiškia ieškoti to, kas geidžiama. Albertas Kamiu. Spėju tau šis vardas irgi nieko nesako...
Gydytojas įmetė kelias šakas į laužą ir ėmė stebėti ugnį. Stela žiūrėjo į Rolandą bandydama suprasti kodėl jis visa tai kalba. Skausmas, kurį pokalbio metu ji visiškai užmiršo, vėl grįžo. Kaip ji norėjo imti ir apsiverkti. Mergina nebežinojo kuo tikėti. Jai visą laiką aiškino istoriją... Kaip prasidėjo karas... Ir štai kažkoks nepažįstamasis pamina viską kuo ji tikėjo. Juk ji neturi nė menkiausios priežasties, dėl kurios galėtų pasitikėti šiuo gydytoju. Stela turėtų jį nušauti, o jo ginklus perduoti...
Mergina pravirko. Ji galvoja apie Rolandą kaip apie priešą. Galvoja kaip turėtų elgtis bandydama pritemti viską, ką išmoko prie dabartinės situacijos. Tačiau tai neįmanoma. Ją mokė, kad yra dvi kariaujančios pusės. Kad nėra jokių kitų... Ir štai, paaiškėja, kad yra. Tačiau tie treti nėra nei priešai, nei draugai. Juk Rolandas galėjo ją nušauti, kai ji paėmė jo automatą. Nepaisant to jis paliko ją gyvą. Stela ir dabar galėtų bandyti elgtis pagal senas taisykles... Tačiau ji negali.
Rolandas paėmė merginą už rankos ir nusišypsojo:
- Neverk, baisiai nemėgstu, kai mano pacientai ašaroja...
Senelis nemelavo. Viskas gali būti ir ne taip kaip bando parodyti kiti. Stela niekada nenorėjo tuo patikėti, tačiau dabar...
- Neįsivaizduoji, - prabilo gydytojas, - kaip gera štai taip gulėti ir žiūrėti į dangų. Marse žvaigždes matai tik pro stiklą. Neįsivaizduoji kiek mano pažįstamų norėtų būti tavo vietoje. Sulaužyti, netekę tikėjimo, tačiau štai taip gulintys ir žvelgiantys į žvaigždes. Prisimink tai, kai kitą kartą žvelgsi į dangų.
- Tu galėtum pasikalbėti su vyriausybe... – pasiūlė Stela.
- Bandžiau. Transliavau per palydovą... Po pusvalandžio jį numušė. Turiu pagirti taviškius – jie apsisuko lygiai viena minute greičiau nei kolegos iš Eurazijos.
- Ką tu darysi? – paklausė mergina.
- Skrisiu namo. – padelsęs atsakė Rolandas. – Tikriausiai, vos saulei patekėjus. Galėsiu tau palikti šio miesto planą ir pistoletą savigynai.
- Man jų nereikės. – paprieštaravo lakūnė.
- Reikės. – gana griežtai tarė gydytojas. – Nebus jokios gelbėjimo komandos. Paprasčiau paruošti naują pilotą, nei išgelbėti seną. Gelbėjimo komandos nebūna. Kartais atsiunčia naikintojų komandas, kurios sunaikina visus išsigelbėjusius. Juk tai potencialūs išdavikai. Nors šiaip, tu priešui nerūpi. Nieko naujo jiems nepasakytum, be to belaisviais reikia rūpintis. Paryžiuje klaidžioja žmonių grupė. Jie nepriklauso nė vienai iš kariaujančių pusių. Dalis jų lygiai tokie pat sudužėliai kaip tu, kiti – palikuonys tų, kurie karo pradžioje nėjo į slėptuves...
- Aš pati mačiau kaip grįžta gelbėtojų komandos... – bandė prieštarauti Stela.
- Ar matei iš jų keliamus sužeistuosius? – pasidomėjo gydytojas.
- Lėktuvai skrenda tiesiai į ligonines... – mergina nutilo nebežinodama ar pati tiki tuo ką sako.
- Tu susitiksi su ta grupe... – šyptelėjo Rolandas. – Jie kalba prancūzų ir anglų kalbos mišiniu... Gana greitai turėtum perprasti. Gyvenk su jais. Ir niekada nebandyk surasti kelio pas saviškius ar iš Eurazijos.
- Ir kiekvieną dieną laukti atakos iš Marso? – liūdnai paklausė Stela.
Rolandas nusuko akis į ugnį. Žemės sunaikinimas – savotiška eutanazija. Tačiau tuo pačiu ir žmogžudystė. Lyg gydydami slogą amputuotume galvą. Juk nekaltini bombos, kuri sprogo, kaltini tuos, kurie ją numetė. Gydytojas nekaltino Stelos, kad ji skrido į mūšį. Jis kaltino tuos, kurie ją pasiuntė.
- Ne. – galiausiai pratarė gydytojas. – Teks sugalvoti ką nors kita. Mes, marsiečiai, mokame laukti. Galime palaukti dar šiek tiek ir sugalvoti tikrai gerą planą.
- Jūs meluojate mirtiniems ligoniams? – pasiteiravo Stela.
- Kartais. – liūdnai šyptelėjo gydytojas.
- Ačiū, už atvirumą. – mergina kelias sekundes žvelgė į laužą ir prabilo vėl:
- Man devyniolika... Šiandien suėjo dvidešimt. Mokykloje mes mokomės istorijos... Bent tokios, kokią mums pateikia... Ir šimtus būdų kaip nugalėti priešą. Markas Tvenas buvo rašytojas arba poetas... Apie jį girdėjau iš savo senelio.
- Ačiū ir tau. – Rolandas nesumetė ką atsakyti.
Stela pro ašaras žvelgė į žvaigždes. Nuostabus vaizdas... Juk tai galėjo būti paskutinis kartas, kai ji tai mato. Patekėjus saulei Rolandas išskrenda. Tuomet gali prasidėti bombardavimas... Paprasčiausias šviesos blykstelėjimas. Ir žemė taps visiškai sterilia planeta. Keliems šimtams metų... Jos nebebus, o žvaigždės žvelgs žemyn... Tik niekas nežvelgs į jas. Stela suprato, kad norėtų pamatyti ir mėnulį, tačiau šis kažkur slėpėsi. Užtenka ir žvaigždžių...

Mergina prabudo ir apsidairė. Aplink nieko nebuvo. Ji galėtų pamanyti, kad Rolandas tebuvo iliuzija... Nežinia ar jai tik prisisapnavo atsisveikinimo bučinys ir sėkmės palinkėjimas... Ji nebebuvo dėl nieko tikra. Juk laužą mergina galėjo susikurti ir pati... Staiga ji pastebėjo nenuginčijamą įrodymą, kad gydytojas – realybė. Šalia jos gulėjo popieriaus lapas prispaustas pistoletu. Stela atsisėdo ir paėmė į ranką popierių. Vienoje pusėje buvo planas, kitoje – trumputis laiškelis. „Stela, atleisk, kad neatsisveikinau. Labai nemėgstu atsisveikinimų... Pistoletas energetinis, užtaisų turėtų užtekti beveik visam gyvenimui. Kairėje pusėje esantis trijų padėčių jungiklis reguliuoja stiprumą. Apatinis – nešauna, pirmas – paralyžiuoja (jo poveiki pajutai), antras veikia kaip paprasta kulka (eina per visas jūsiškes neperšaunamas liemenes). Indikatorius rodo likusį energijos kiekį. Linkiu sėkmės ir laimės. Pasistengsiu išgelbėti tavo pasaulį. Dr. Rolandas Limas.“
Stela atsistojo. Maudė visą kūną, tačiau tai nė iš tolo nepriminė to, ką teko kentėti prieš dieną. Mergina apsidairė, pasižiūrėjo į planą ir nužingsniavo gatve. Reikia būti gana gerai matomoje vietoje, kad gelbėjimo komanda nepražiopsotų... Merginą vėl suėmė dvejonės. Ar Rolandas sakė teisybę apie tai, jog gelbėjimo komandų nebūna? Juk ji pati matė grįžtančius lėktuvus... Tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti ar sutiko nors vieną išgelbėtąjį.
Tolumoje pasigirdo iki skausmo pažįstamas švilpimas. Desantinis lėktuvas. Tokie priklauso gelbėjimo komandai... Stela sustojo gatvės viduryje ir ėmė laukti. Prie jos diržo prisegto siųstuvo signalas aptinkamas už penkių kilometrų kalnuotoje vietovėje. Lėktuvas turėjo aptikti signalą ir dabar skristi link jos. Prabėgus kelioms akimirkoms virš galvos prašvilpė plieninis paukštis. Tikrai desantinis lėktuvas, ant šono gelbėjimo komandos emblema! Rolandas melavo! Stela stebėjo kaip lėktuvas apsisuka ir skrenda link jos. Kažkas širdies gelmėje neramiai sujudėjo. Kažkas ne taip... Mergina galėjo prisiekti, jog mato besisukančius patrankėlės vamzdžius... Ji šoko į šoną tuo momentu, kai sutratėjo šūviai. Lėktuvas praskriejo virš jos ir ėmė suktis.
Pilotė negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Jie žaidžia kaip katė su pele. Štai vėl artėja lėktuvas. Vėl sutratėjo patrankėlė. Mergina šoko į siaurą skersgatvį. Lėktuvas prašvilpė pro šalį. Stela bėgo ir suprato, jog neturi jokių šansų išsigelbėti. Dabar nereikia nė siųstuvo, kad jie galėtų ją susekti. Pilotas tyčia nepataikė... Stela žinojo, kad lėktuvo taikymosi sistema veikia nepriekaištingai, o žmogui užtenka vienintelio patrankėlės sviedinio...
Mergina išbėgo į plačią gatvę ir apsidairė. Nors žinojo, kad nepadės jokia slėptuvė, tačiau nenorėjo mirti štai taip, gatvės vidutyje. Sutratėjo patrankėlė ir Stela šoko atgal į skersgatvį. Pasipylė sienos skeveldros. Lėktuvas prašvilpė virš gatvės. Mergina iššoko į gatvę, tikėdamasi bent simboliškai apšaudyti tą išsigimėlį... Tačiau taip ir sustingo su pakeltu pistoletu. Desantinis lėktuvas kybojo virš gatvės gal už trisdešimties metrų. Stela mintyse iškeikė save už žioplumą – juk ji turėjo išgirsti, kad veikia vertikaliam pakilimui skirti varikliai. Pilotė žvelgė į lėktuvą. Ji galėjo įžvelgti įdubimus ant korpuso, kuriuos paliko kulkos ar skeveldros. Ji matė net pilotą, kuris žaidė su ja šį žaidimą. Regis, kaip ir pridera, laimėjo katė. Slinko sekundės. Tačiau desantinis lėktuvas nieko nedarė. Staiga stela prisiminė, jog ji dabar stovi vadinamoje mirties zonoje. Joks lėktuvo ginklas negali į ją pataikyti. Pilotas galėtų nusileisti žemiau, tačiau jam trukdo pastatų likučiai...
Merginos galvoje gimė beprotiškas planas kaip pratemti dar kelias minutes. Ji bėgte pasileido link lėktuvo. Jei pilotas susiprotės staiga padidinti variklių galingumą iš jos teliks kepsnys, tačiau... Pilotas nesusiprotėjo. Stela spėjo pasiekti sankryžą ir pasukti į šoninę gatvelę. Lėktuvo varikliai suriaumojo ir jis lėtai apsisukęs puolė vytis bėgle.
Stela skuodė ir suprato, kad papuolė į spąstus: visi pastatai apgriuvę, todėl juose nepasislėpsi, o tiesi gatvė neturėjo jokių išsišakojimų. Ji girdėjo lėktuvo variklių staugimą. Ji spėjo išgirsti ir raketos švilptelėjimą. Sprogimas už nugaros sviedė ją kelis metrus į priekį. Mergina nudribo ant žemės ir pasirideno. Ausyse spengė nesigirdėjo jokio pašalinio garselio. Skausmas užliejo visą kūną. Lėktuvas virš jos pralėkė be garso. Mergina stebėjo kaip jis apsisuka. Ji troško keltis ir bėgti, tačiau kūnas atsisakė paklusti. Akyse temo, o mergina per miglas matė, kaip lėktuvas skrieja link jos. Stela žinojo, kad gretai pamatys blykstelint liepsną patrankėlės vamzdyje ir viskas pasibaigs. Kaip nuostabu buvo matyti žvaigždes! Gaila ji nepamatė mėnulio...
Danguje blykstelėjęs akinančia liepsna sprogo lėktuvas. Stela akyse visiškai sutemo, tačiau ji dar pajuto, kaip netoliese į žemę trenkiasi kažkas sunkaus.

Rolandas sėdėjo prie prietaisų skydelio. Kursas nustatytas, kosminis laivas skrieja link Saturno. Viename palydove esančioje bazėje jis ir nusileis... Marsas nenorės rizikuoti – juk laive gali būti paslėpta kokia bomba ar kas panašaus... Gydytojas susiraukė pajutęs skausmą krūtinėje. Žemiečiai neturėjo jokio mažakalibrio ginklo, kuris galėtų peršauti jo liemenę, tačiau aviacinė patrankėlė sugebėjo sulaužyti porą šonkaulių. Visa laimė tik tiek. Žinoma, dar kelios mėlynės, išnarinta kulkšnis... Na, ne gydytojui kovos laukas! Skrydžio metu jis beveik spės pasveikti, be to gal sugalvos kokį planą, kaip išgelbėti tą prakeiktą pasaulį.
- Stela, - pusbalsiu tarė Rolandas, - gimtadienio proga aš tau padovanosiu taiką Žemėje. Gal ne šiandien, tačiau... Tačiau anksčiau ar vėliau aš tau ją padovanosiu!
Jokio atsakymo gydytojas neišgirdo. Neišgirdo jis nei padėkos. Nesulaukė jis ir sudrausminimo, kad negali žadėti to, ko galbūt neištesėsi. Tačiau Rolandas dėl to nesijaudino.  Stela gulėjo ant jo lovos su prijungta medicinine aparatūra. Po poros dienų ji atgaus sąmonę. Po savaitėlės ji turėtų atgauti jėgas, o štai tuomet jie ir pasiginčys. Gal net pasaulio gelbėjimo planą kartu sugalvos? Net jei nesugalvos, kelionė nebus tokia nuobodi.
Gydytojas atsisuko ir pažvelgė į merginą. Bent dėl vieno dalyko tikrai verta gelbėti Žemę. Žemietės žymiai gražesnės už marsietes. Rolandas nukreipė žvilgsnį į stiklą, už kurio plytėjo žvaigždėmis nusėtas dangus. Žemėje jos žymiai gražesnės... O viena graži tiesiog pasakiškai.