Burėm atkeliauja prieblandos ūkai

Daug Pasaulio burių vieškeliais keliavo,
daug Pasaulio burių bandė vėjo neklausyt.
Daug akimirkų kartojo:
gal poryt, kai sužydės naktis.
Keitės naivios dirvos,
gėlės - akys debesų -
Saulės atspindžiuos siūravo ir
šešėlius krištolinius jų jauna malda apgavo.
Ir lingavo gėlės - mažos burės debesų -
niekada netylančia diena.
Drobės ritiniai - pastogės slėnių ir kalvų -
trūkčiojo lyg slibinės,
negavusios pievos katilų pakurt.
O akimirkos tyloj girdisi šniokštimas,
Burės, bendražygės laiko dulkių gniutulų,
ryžosi prabilt
(Du Pasaulio norai vėl balta puta pavirto,
Ir kur betoninėj miesto celėj,
slepiasi nakties goda?).

Tyla pajūrio prieblandoj suvirpa
ir tik vienišas ošimas
girdis mano celės pataluos.
Poryt praėjo,
bet burių gausmas
vis dar kriauklėm virpa.