Paskutinis senelės šokis.

Gyveno senelis ir senelė. Kartą išėjo senelis į upę maudytis.
Nusirengė, nubrido į šiltą srovę ir puškuoja.
Prisimaudė, prisiturškė pasidarė baltas kaip sūris .
Išlipo į krantą - ogi žiūri - ten, kur paliko drabužius, stovi ožys ir barzdą krato.
-  Ožy, atiduok mano drabužius, - sako senis. Bet ožys net į kalbas nesileidžia – riestus ragus į baltą senelio pilvą nukreipęs.
-  Ko tu nori? - klausia senelis.
-  Atiduok man savo šypseną, - sumekeno ožys.
Ką darys senelis - negi sugrįš nuogas pas senelę – o ir kam ta šypsena senam žmogui?
Atidavė savo šypseną ožiui.
Pareina senelis  namo, o ten linksmybės -  senelė džiaugsmu netveria: toks senas senelis, o toks švarus namo sugrįžo.
Senelis bando šypsotis ir taip ir kitaip -
o šypsena  nepasirodo  jo baltame veide.
-  Ko toks susiraukęs? - paklausė senelė. - Gal blogai išsimaudei?
-  Išsimaudžiau aš gerai, - liūdnai pasakė senis. - Tik va bėda - šypseną kažkur  pamečiau ..
O, dievuliau, tai išsiblaškęs tas mano senis, - ėmė burbėti senelė. - Reikės ieškoti.
Neik, - bandė sustabdyti senelis vos prisiminęs ožį.
Senelė ranka mostelėjo ir išėjo pamestos šypsenos ieškoti.
Ėjo per kalnus, per laukus, per miškus ir priėjo didelį apleistą tvartą.
Įžengusi į tvartą ji pamatė ant kablių sukabintus ožio turtus: žmonių šypsenas, gerus norus ir gražius darbus.
Mato senelė - kabo palubėj senelio šypsena. Ji buvo tokia kaip jaunystėjei, todėl senelė ją iš karto pažino.
Apsidairė senelė, kad niekas nemato, pasikišo senelio šypseną po skvernu ir jau norėjo eiti.
-  Stok, - sumekeno ožys. - Ką neši?
-  Savo nešu - ne tavo, - sako jam senelė.
Krato ožys barzdą  - neatiduosiu ir gana.
-  Ko tu nori?
-  Pašok, tai šypseną atiduosiu,  - sako ožys.
Ką darys senelė, negi sugrįš be senelio šypsenos?
Ir pradėjo šokti. Senelei  taip gražiai išėjo, matyt mylėjo tą senelio šypseną. Pasileido rateliu lyg būtų paskutinį kartą gyvenime šokusi.
Čia ožiui net ragai išsitiesė – taip šokant jis per visą savo kvailą gyvenimą nebuvo matęs. Jis krito į dulkes ir bliovė ožio balsu:
Koks aš ožys.. koks aš kvailas ožys.. še tau.. še tau..
Sugrįžo senelė namo ir atidavė seneliui šypseną.
Senis patenkintas - šypsosi.
Kad jau šventė į namus atėjo.. pašok, - paprašė senelis.
-  Kad jau sena, - nusišypsojo senelė. - Sunku man bešokti.
-  Tai aš tave pašokdinsiu, - pasiūlė senelis.
Taip jie likusį  gyvenimą ir šoko. Senelė žinojo, kad vos tik jie nustos šokti – išlįs ožys ir gali vėl senelio šypseną atimti. Ji žinojo, bet seneliui nesakė...