Atsisveikinimas su medžiokliu

Išsikerojus tamsai taip tirštai
Neberegiu strėlių ir lanko,
Figūros tik juodieji apvadai,
Blyksnys manęs tave aplanko.

Tik tu, medžiokli, sugebi taip guost,
Kaip guodžiama norėjau būti,
Bet rytas pradeda kvapus suuost
Ir aš turiu pabėgt ar žūti.

Pajunta stirna – glaudžiasi prie to,
Kurs seka ją laukinį žvėrį,
Vienoj iš rankų kilpa ir akmuo,
Kitoj jis nešas dubenėlį.

Taip glosto moterys šiltais delnais
Akim meduotom apkabinę,
Tu apsisupęs netikrais sparnais
Peiliu vis taikais į krūtinę.

Medžiokli mano, toks esi švelnus
Ir, rodos, taip saugu užsnūsti,
Kol neužkrito rytas ir dangus,
Ir nepradėjo kraujas plūsti.