Naktį prieš sutinkant tave sapnavau vilką – stovėjo ant kalno ir šypsojosi. Didelis vilkas buvo, kaži ką jis mąstė savo įkypa šypsena ir apvalainėm akim sekdamas mane. O ryte prasidėjo vilkinėjimas, pilkas letenėjimas po miestą. Permatoma Vilniaus pilnatis persekiojo visą dieną, tik staugti nesinorėjo. Žinojau, kad sutiksiu tave. Kvailam horoskope skaičiau, kad man lėmė ir nulėmė lyg laumėm nulašėjus žalsvo pelkių vandens – ieškosi visą gyvenimą. Ieškau. Neradau, nerandu, nes gal niekada ir nerasiu. Bet vilkiškas letenėjimas ir užčiuopimas tavęs kvapu mane nutvilko. Kad lengviau būtų, galėčiau mums ištisus gyvenimus sukurti – šimtą prieš tai ir šimtą po to. Tik šiukštu ne markesiškų šimto metų vienatvės.
Išeikim į šį kiemą, primenantį gyvatyną, kur palangėm vaikšto nematomos katės, jų šešėliai ir mano letenėjimą paglosto. Šį vakarą aš nusiteikus barokiškai. Kai susitiksim, pasek man gražią pasaką, būtinai gražią. Ir pabūk burtininku – nemesk burtų (šast), geriau nustebink mane. Noriu sėdėti ant tavo peties ir klausytis, kaip tu man uždavinėji pačius keisčiausius klausimus.
Ak, sėstume, kaip tose pasakose, ant šluotų ir nuskrietume ten. Ir sparnų nereikėtų. Skrietume, kur amžinuoja rytas. Toks pat rytas, kai sutikau tave. Pameni pasakojau. Sėdėjau ant medinio suoliuko, vargau besėdėdama, nes suolas vis krypo į priekį ir man kojom reikėdavo įsiremti. Ir tada atėjo rytas. Malonus vasaros vėsumas gairino veidą. Ir tyla tyla, tokia tyla, kokia tik gali būti mieste. Tik dalgio švyst švyst švystelėjimai pasiekė mano ausis. Ir žolės kvapas. Skanus, sumišęs su žeme (štai tau trys burtai – žemė, rasa, žolė), toks jis būna tik čia, šiame mieste, kur žolė niekada nemiršta, nes niekada ir neužauga. Tada mes susitikom, atėjai pas mane katino šešėliu. Greitai susimątysim. Negaliu liautis negalvojus apie tave.
Laukiu, laukiau (beiveik kaip staugimas), sulaukėjau, ištįškau ant Vilniaus asfalto, su šienpjoviais mosavau rankom – pamatyk mano rankas, kada, gerai? Vasarai baigiantis, nenoriu tapti kaliause parke, priešais stotelę, kur kiekvieną vakarą lauki atvažiuojant. Virš manęs - svyruojančių orandžinių varnų karkimas. Išsidraikius aš vis mojuoju tau, o tu visad įsiremi į medį ir lauki namo. Ilgai lauki, net tavo šešėlis liko medžio kamiene. Ir gąsdina jis mane. Vis nepasiruošiu tave sutikt.
Atvažiavus troleibusui visada bėgu paskui tave, o tu lėtu judesiu numeti dar bedegančią cigaretę ant Vilniaus grindų. Suspėju dar prieš užsidarant durims. Tavo numesta cigaretė guli vartoma vėjo, žybsi orandžinė akis ant rudenėjančio asfalto. Sudie, mano kranksinčios varnos. Susitiksim dar kada, būtinai dar paskaitysiu knygą sėdėdama ant suoliuko, kai pasiilgsiu slogaus tvaiko, sklindančio nuo jūsų lizdų. O dabar mes pakeliui iš Vilniaus, lyg smuiku smuikuoja troleibusas kopdamas į Mėnulio Kalną. Išties – kaip sapne nagučiais kopiam į kalną mėnuliauti, o tu kaip vienišas vilkas tik sėdi ir mąsliai žiūri į mane kaip aš letenėju. O man gera vien nuo to, kad tu šypsais kaip vilkas. Susapnuosiu tave dar kada?
Kurioj dabar stotelėj susitiksim? Kvepiančiu lietumi? Ar visai atsitiktinai – abu tuo metu sėdėsim ant suoliukų kraštų ir gersim kavą iš neskanių puodelių. Nenušypsosim vienas kitam, tik atslinkus pietums kur nors priglausim sparnuotus skvernus ant Neries kranto, nes tuomet bus ruduo.
O dar kitą kartą susitiksim triukšmaujančio Vilniaus stoty. Skubės žmonės, valkataus balandžiai, išvyks ir vėl grįš traukiniai. Tada aš skubėsiu pasitikti sugrįžtančiųjų. Prasilenksiu su keisto gražumo moterimi, o jai staiga pabirs karoliai, gal sutapimas bus, kad pažirę karoliukai būtinai bus raudoni. Praeiviai suksis, stebės, apžiūrinės, atsisuksiu ir aš. Ir tada pamatysiu tave, skubėsi išvykt vienu iš daugeliu traukiniu. Vysies dundančią vienatvę. O aš bėgsiu pasitikt sugrįžtančių. Laikas smiltelėm nubyrės nuo mūsų pečių – neturėsim kada ir paklaust – sapnavai... sapnavau...
Išvažiavus sulėtės mašinų gausmas. Leisiuos letenėti ir vakarais mėnuliauti. Kol grįši.
Pasitiksiu tave parke, kur nežydi gėlės, tik būna žolė, o nebūna šienpjovių ir vaiduokliauja vieno liūto riaumojimas. Sėdėsiu ant suoliuko ir lauksiu. Nesulauksiu.
O pačiam netikėčiausiam Vilniaus kieme pasislėpsim ir žiūrėsim žmones, stikliniam rutuliuke saugosim jų šypsenas. Ir dovanosim. Ak, kaip viskas barokiška, kaip viskas teatrališka, nes tikra ateina tik su tavim. Nes viskas, kas tikra ateina su manim.
Ir dovanosim rutuliukus, kiekvienam po vieną į kiekvieno kišenę, po vieną šypseną, į vieną kišenę.
Būtinai dar susitiksim šitam mieste. Kačių šešėliai pranašauja tave. Ir vis tiek tai būna netikėta. Visada. Čia, Vilniuje, nei tavo, nei mano mieste. O susitikus – būtinai kavos. Juodo kartumo Vilniaus ryto ramumoj.