Dulkės ir kraujas

Dulkės įsigraužia į odą,
Griovelių kolonijom
Siekia kaulo baltumos.
Joms sapnuojas
Beribis akiduobių žvilgsnis,
Įvairiaspalviais gaisais
Atkartojantis metlaikių tėkmę.
Tai jų pavaldumo teritorija,
Neblaškoma judėjimo
Amžinybės šaltoji žiema, -
Kraujas ten nepageidaujamas.
Vandeny mano veidas –
Dulkės nukyla, plaukia
Į savo neišsipildžiusį dumblą
Laukti naujų pažadėjimų.
Veidrodis sako, -
Išplautos ir viltys.
Mano veidas bekraujis,
Jis tiktų kuolų galerijai,
Bet donoras sėdi siurblinėje
Ir traukinėja akių užuolaidėles.