Akmuo

Kažkoks užsidaręs, be formos ir raugo,
Ir spalvą nežinomą rodo pasauliui,
Neturi jis priešų, neturi ir draugo,
Jį karvės apteršia ir išknisa kiaulės

Sunkus tarsi švinas, jį žemė priglaudžia
Smiltainis ir molis, ir kitos juodybės,
Bet jis į save jų tiesos neįaudžia,
Nei linksta žolynais, nei puošmenom žiba

Kai niekam nereikia, į duobę nuleidžia,
O kartais riboženklį kokį nutašo
Nebūna jis aukštas, jo broliai nelaižo
Savęs neparduoda nei gramo, nei lašo

Su vandeniu tyru jie glaustosi skambiai,
Bet medžiai privengia jo šalto kietumo
Ir juodą šešėlį nuguldę įžambiai
Kutena su lapais jo snaudžiantį kūną

Tik žemė atpinga, kai daug jų priauga
Bet niekas negali jo bruožų ištrinti,
Vien užtaisu tolo sudraskius palaukėj
Iš bado žolelė juo gali maitintis

O kartais jis auga, smailėja į viršų,
Jo keteras sniego kepurės nukloja
Ir žmonės turistais pavirtę numiršta
Prie žemėn įsmigusių milžino kojų